2020 m. įžymių datų, susijusių su Šilutės krašto knygininkais ir senąja spauda, kalendorius
Sausis
Sausio 20 d. – 70 metų, kai Varėnoje (Alytaus r.) gimė (1950 01 20) pedagogas, režisierius, poetas, kultūros ir visuomenės veikėjas, „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas Mintaras Morkus Smelevičius. Keletą metų vadovavo Šilutės kultūros namams (dab. Šilutės kultūros ir pramogų centras). Jis – Sąjūdžio bendramintis ir bendražygis. Pilietiška asmenybė, įnešusi istorinį indėlį į Nepriklausomybės virsmą Pamario krašte ir Lietuvoje. Jis nuo Šilutės krašto žmonių buvo išrinktas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimą 1988 m. spalio 23 d. Suprasdamas istorinę išliekamąją vertę 2003 m. Šilutės muziejui perdavė pačią vertingiausią medžiagą apie Šilutės Sąjūdžio veiklą: tai ir svarbių posėdžių protokolai, ir albumai su Sąjūdžio veiklos nuotraukomis, ir visiems ypač svarbi filmuota medžiaga apie steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą ir Lietuvos vėliavos iškėlimą Šilutėje. Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokykloje, kur ilgus metus dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, turėjo subūręs jaunųjų teatralų studiją. Poetinių sceninių kompozicijų, etiudų ir spektaklių autorius. Jo žodžiais parašytas dainas dainuoja Pamario krašto kolektyvai ir chorai. Išleido poezijos knygą „Būsiu“ (2006). Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdžio kūrėjas Šilutės rajone ir aktyvus jo dalyvis. Mirė 2013 m. sausio 21 d. Šilutėje.
Vasaris
Vasario 15 d. – 135 metai, kai Tilžėje 1885 m. įkurta „Birutės“ draugija – pirmoji tautinė Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) draugija. Veikė iki 1914 m. Jos iniciatoriai buvo Martynas Jankus, Jurgis Mikšas (kilęs iš Virkytų k., Šilutės r.), Kristupas Voska, Ernestas Vejeris. Tikslas – leisti mokslo knygas, steigti lietuvių biblioteką, muziejų, kaupti lietuvių tautosaką, etnografinę, archeologinę medžiagą, rengti susirinkimus, paskaitas, šventes, koncertus, vaidinimus. Draugija kaupė biblioteką, turėjo scenos mėgėjų būrelį, leido spaudinius visuomenės švietimui. 14 knygų, išspausdintų lotynų raidynu platinta Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje. Draugija leido poezijos almanachus „Birutės dainos“ (1886 m.), „Birutės garsai“ (1910, 1914 m.). 1886–1887 m. materialiai šelpė laikraštį „Garsas“.
Pirmoji „Birutės šventė“ įvyko 1895 m. vasario 17 d. Tilžės Šaulių salėje. Įvyko pirmasis Mažojoje Lietuvoje lietuvių dainų koncertas, kurį surengė Tauragės choras. 1895–1897 m. veikė nedidelis Vydūno vyrų choras. Vėliau Birutės šventėse dalyvaudavo Tilžės lietuvių giedotojų choras. 1909–1912 suburtas naujas Birutės choras (vadovas A. Niemanas).
Draugijai vadovavo Jurgis Mikšas, Vilius Bruožis, Jurgis Zauerveinas, Martynas Jankus, Dovas Zaunius, Jurgis Lapinas, Enzys Jagomastas, Kristupas Voska, Jonas Vanagaitis. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui draugija veiklą nutraukė. Dalis draugijos fondų perduota Lietuvių mokslo draugijai.
Kovas
Kovo 22 d. – 145 metai, kai 1875 m. kovo 22 d. Rokaičiuose, Pakalnės apskrityje, Rytų Prūsijoje, gimė Mažosios Lietuvos kultūros ir spaudos veikėja, bibliografė Marta Zauniūtė. Mokėsi Tilžėje. Tėvas Dovas Zaunius buvo „Birutės“ draugijos pirmininkas, prisidėdavo prie įvairiausių kultūros darbų, rašė eiles. Ji kartu su tėvu priklausė lietuvių parodos Paryžiuje (1900) organizaciniam komitetui, rinko tautosaką, eksponatus Paryžiaus parodai. Drauge su J. Žiliumi ir kt. autoriais sudarė lietuviškų knygų, išleistų Prūsijoje, katalogus. Mirus V. Kudirkai, 1900–1905 m. „Varpo“, „Ūkininko“ ir „Naujienų“ redakcijų administratorė. Vėliau pradėjo tvarkyti socialdemokratų laikraščio „Darbininkų balsas“ praktinius reikalus. 1902 m. Tilžėje atidarė lietuvišką knygyną, per kurį aprūpindavo Rusijoje draudžiama lietuviška literatūra knygnešius, tarpininkavo susirašinėjant JAV, Vokietijos ir Lietuvos visuomenės ir politiniams veikėjams, rėmė LSDP spaudą ir jos darbuotojus, gyvenusius Tilžėje, organizavo socialdemokratinės ir komunistinės spaudos transportavimą bei platinimą. Dėl to ne sykį jos knygyną kratė Tilžės policija. Save laikė žmogumi, susijusiu su spauda, knygomis. Laiškus dažnai pasirašinėdavo – Knygininkė. Susirašinėjo su Povilu Višinskiu, Jonu Jablonskiu, Jonu Vileišiu, Felicija Bortkevičiene, Kaziu Griniumi ir kt. Gerai pažinojo ir bendradarbiavo su Vydūnu, Martynu Jankumi. 1930 m. persikėlė į Klaipėdą pas seserį gydytoją Augustą. Manoma, kad žuvo bėgdama nuo rusų kariuomenės, šiai puolant Klaipėdą. Mirė 1945 m. sausio 10 d. Vokietijoje.
Balandis
Balandžio 1 d. – 175 metai, kai 1845 m. balandžio 1 d. Klaipėdoje, Prūsijos karalystėje, gimė Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, Šilutės miesto mecenatas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas, pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas Hugo Šojus. Savo kultūrine ir visuomenine veikla H. Šojus nusipelnė ne tik dvaro, bet ir viso Šilutės miestelio gerovei. Daugelį savo žemės sklypų jis padovanojo miestui. Ant jam priklausiusios žemės dabar stovi Šilutės pirmoji gimnazija (tuometinė Herderio gimnazija, įkurta 1918 m.), Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia (1926 m. H. Šojus įamžintas jos altoriaus freskoje laikantis bažnyčios maketą), Šilutės gaisrinė (įsteigta 1897 m.) ir kiti pastatai. Atlikdamas praktiką Lapynuose, jis išmoko lietuvių kalbos, susidomėjo lietuvių papročiais ir tautosaka. Drauge su Aleksandru Kuršaičiu 1913 m. vokiečių ir lietuvių kalbomis išleido knygą „Žemaičių pasakos. Pasakos apie paukščius“. Kita H. Šojaus aistra buvo muziejininkystė. Jis turėjo sukaupęs įvairių etnografinių daiktų rinkinį, kurio pagrindu įkurtas Šilutės muziejus. 1922 m. už visuomeninį darbą ir lietuvių kultūros, lietuvių kalbos ir papročių saugojimą H. Šojui suteiktas Karaliaučiaus universiteto garbės daktaro laipsnis. 1931 m. Šilutės Herderio realinėje gimnazijoje pritvirtintas bareljefas. H. Šojaus interesus, veiklą atspindi ir rankraštinis palikimas, kurio dalis saugoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje. Šie rankraščiai sudaro atskirą fondą (F 51). 1949 m. bibliotekai juos perdavė Arnoldas Endzinas. Beveik visi dokumentai yra vokiečių kalba ir tik nedidelė dalis – lietuvių. Pati gausiausia rankraščių grupė yra susijusi su vokiečių rašytoju Hermanu Zudermanu. H. Šojus ir H. Zudermanas susipažino 1888 m. Berlyne ir nuo to laiko juos siejo artima draugystė. Rankraštyne saugomi ne tik paties H. Zudermano, bet ir jo šeimos narių bei kitų giminaičių laiškai, skirti H. Šojui. Mirė 1937 m. liepos 25 d. Šilutėje. Palaidotas dvaro kapinaitėse.
Gegužė
Gegužės 8 d. – 85 metai, kai 1935 m. gegužės 8 d. Užraguvyje, dab. Paišlynys, Jurbarko r., gimė rašytojas, dramaturgas, vertėjas, kraštietis Eugenijus Ignatavičius. 1945–1953 m. mokėsi Vadžgirio aštuonmetėje mokykloje, Raseinių vidurinėje mokykloje. 1953 m. suimtas už antitarybinius eilėraščius bei literatūros platinimą ir nuteistas. 1955–1956 m. mokėsi Šilutės darbo vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1956–1960 m. studijavo Lietuvos konservatorijos Teatriniame fakultete. 1971–1973 m. mokėsi Gorkio pasaulinės literatūros instituto Maskvoje Aukštuosiuose literatūros kursuose. 1960–1964 m. dirbo Lietuvos televizijoje, 1964–1967 m. – savaitraštyje „Literatūra ir menas“. 1989–1990 m. dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. 1994–1998 m. Lietuvos Radijo ir televizijos dokumentinių filmų studijos vyr. redaktorius. E. Ignatavičius nuo 1971 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Kūrybos pagrindinė tematika – pokario ir vėlesnių metų Lietuvos kaimas, jo žmonių likimai. Būdingi spalvingi valstiečių paveikslai, realistiškas pasakojimas, sodri leksika. Novelėse daugiausia vaizduojama kaimo buitis, atskleidžiama seno žmogaus psichologija, tradicinių etinių vertybių nykimas. Parašė romanų, novelių, inscenizacijų, pjesių, pjesių vaikams, scenarijų televizijos meniniam ir dokumentiniams filmams, publicistikos. Parengė tremtinių atsiminimų knygų. Jo novelių knyga išleista rusų kalba, kūrinių išversta į anglų, armėnų, gruzinų, kroatų, latvių, serbų ir kt. kalbas.
Birželis
Birželio 17 d. – 105 metai kai 1915 m. birželio 17 d. Rusnėje (Šilutės r.) mirė Mažosios Lietuvos spaudos veikėjas, kalbininkas Kristupas Jurkšaitis. Gimė 1852 m. rugpjūčio 15 d. Galbrasčiuose, tuometinėje Ragainės apskrityje. Jis laikomas vienu tų Rytų Prūsijos kultūros veikėjų, kurių vaidmuo XIX a. lietuvių nacionaliniame judėjime buvo gana prieštaringas. Iš vienos pusės jis atliko reikšmingą darbą tyrinėdamas lietuvių kalbą, rinkdamas tautosaką, bet iš kitos pusės, kaip protestantų dvasininkas, propagavo monarchizmą, nuolaidžiavo kaizerinei valdžiai. Tačiau K. Jurkšaičio, kaip ir kitų protestantiškųjų švietėjų, lituanistinė veikla susilaukė didelio susidomėjimo. Pasimokęs gimtinėje K. Jurkšaitis įstojo į Tilžės gimnaziją. 1879 m. jis buvo pakviestas dirbti mokytoju-precentoriumi į Priekulės parapijinę mokyklą. Priekulėje K. Jurkšaitis pradėjo savo literatūrinę–kalbinę veiklą. Jis išvertė „Nusidavimą apie Jeruzalės išpūstijimą“, kuris nuo 1881 m. pradžios buvo leidžiamas knygos lapų pavidalu kaip „Tiesos prieteliaus“ priedas. 1882 m. K. Jurkšaitis buvo išrinktas Saugų (Šilutės r.) parapijos kunigu. 1879 m. buvo įsteigta Lietuvių literatūros draugija, į ją įstojo ir K. Jurkšaitis, o draugijos žurnale „Mitteilungen der litauischen literarschen Gesellschaft“ ėmė skelbti Galbrasčių apylinkėse užrašytas pasakas ir padavimus. 1898 m. jis išleido knygą „Litauische Marche und Erzahlungen“, į kurią įėjo 63 pasakos ir kelios dešimtys smulkiosios tautosakos dalykų. Čia buvo skelbiami ir jų lietuviški tekstai. Jo folkloristiniais darbais susidomėjo Jonas Basanavičius ir perspausdino juos savo leidiniuose. Knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ (1903) Jonas Basanavičius paskelbė naujai jo rašytas 37 sakmes ir pasakas. K. Jurkšaitis skaitė pranešimus apie Mažosios Lietuvos tarmes, rinko medžiagą lietuviškam žodynui. 1896 m. jis atsisakė pastoriaus vietos Saugose ir persikėlė į Krancą, netoli Karaliaučiaus. Tuo metu jis buvo nusprendęs parengti ir lietuvių kalbos gramatiką. Kaip svarų įrodymą šiuo atžvilgiu galima laikyti jo 1900 m. išleistą „Trumpą vokiečių gramatiką arba kalbamokslį lietuvininkams, lietuviams ir žemaičiams“. Tačiau nei žodynas, nei lietuviška gramatika nepasirodė, nes tam tikslui anksčiau pažadėtų lėšų iš valdžios negauta. Susidūręs su valdžios abejingu požiūriu į lietuviškų knygų leidybą, jis perėjo į žurnalistiką, įsijungė į visuomeninę veiklą. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje, paskelbė straipsnių mokslo populiarinimo klausimais, trumpai redagavo „Lietuvos balsą“, o nuo 1899 m. – „Tilžės keleivį“. Nesutardamas su laikraščio savininku, Kristupas Jurkšaitis pagaliau pasitraukė iš redaktoriaus pareigų ir rengė spaudai įvairius lietuviškus leidinius. 1912 m. jis buvo išrinktas antruoju kunigu – precentoriumi Rusnėje.
Liepa
Liepos 2 d. – 130 kai 1890 m. liepos 2 d. Rusnėje (Šilutės r.), tuometinėje Vokietijos imperijoje, gimė Mažosios Lietuvos rašytoja, kultūros veikėja, pedagogė Šarlotė Kaizer (Charlotte Keyser). Tėvas buvo medienos ekspedicijos įmonės savininkas Viljamas Kaizeris. Po tėvo mirties Š. Kaizer apsigyveno Tilžėje, čia ji pragyveno 30 metų, išskyrus studijų metus Karaliaučiaus meno akademijoje. Pirmąsias noveles ir apsakymus Š. Kaizer pradėjo rašyti dar besimokydama Tilžės gimnazijoje. Vėliau Tilžėje ji dirbo piešimo mokytoja. 1940 m. Karaliaučiuje buvo išleistas rašytojos romanas „Ir vis naujos dienos“ („Und immer neue Tage“). Kūrinyje ryškiais meniniais vaizdais buvo aprašyti Jociškių dvarelyje vykę tikri ir rašytojos pramanyti įvykiai, žmonių likimai nuo didžiojo maro metų (1710) Mažojoje Lietuvoje iki XIX a. pradžios. Šiuo kūriniu autorė išgarsėjo visame vokiečių kalbos plote. 1949 m. pakartotinai išleistas romanas tapo bestseleriu tiražui pasiekus 90 tūkstančių. Dauguma kritikų mano, kad tai yra svarbiausias Š. Kaizer darbas. Iki autorės mirties išėjo 12 šios knygos leidimų bendru 80 000 egzempliorių tiražu (visų jos darbų bendras tiražas – 100 000 egzempliorių). Už šį romaną Karaliaučiaus universitetas 1944 m. rašytojai paskyrė Getės fondo Herderio premiją. Tais pačiais metais, artėjant Raudonajai armijai, Š. Kaizer pasitraukė į vakarus. Heinrichas A. Kuršaitis ją pavadino produktyviausia tėvynės rašytoja, kurios kūriniai neleido pamiršti gimtųjų vietų. 1966 m., rašytojos mirties metais, ją dar spėta apdovanoti Rytprūsių kultūros premija. Mirė 1966 m. rugsėjo 26 d. Oldenburge, Vakarų Vokietija.
Rugpjūtis
Rugpjūčio 1 d. – 75 metai kai 1945 m. rugpjūčio 1 d. įsteigta Šilutės apskrities valstybinė viešoji biblioteka (1995 m. bibliotekai suteiktas Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjo Fridricho Bajoraičio vardas).
Rugpjūčio 4 d. – 80 metų kai 1940 m. rugpjūčio 4 d. Ąžuolijos kaime (Šilalės r.) gimė sportininkas, sporto mokslininkas, rašytojas, socialinių mokslų daktaras, kraštietis Remigijus Naužemys. 1947–1952 m. mokėsi Piktaičių pradinėje mokykloje (Šilutės r.), vėliau – Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). Baigęs Šilutės mechanizacijos mokyklą, 1964–1967 m. Panevėžio hidromelioracijos technikume įgijo techniko-mechaniko specialybę. 1968 m. atvyko į Vilnių ir pradėjo dirbti Vandentiekio valdybos cecho viršininko pavaduotoju, vėliau – cecho viršininku. 1972 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą. R. Naužemys buvo ilgametis VU dziudo ir savyginos imtynių rinktinių vyriausiasis treneris, VU Sveikatos ir sporto centro Mokslo ir metodikos skyriaus vedėjas (2002–2006), Lietuvos sporto žurnalistų (1994–2002), Nepriklausomų rašytojų (2000–2016) sąjungų narys, Lietuvos savigynos imtynių federacijos žiniasklaidos komisijų pirmininkas (2009–2016), 14 knygų (2 vadovėlių, 10 monografijų, 2 metodinių mokymo priemonių) autorius ir bendraautoris. JAV savigynos imtynių federacijos kvietimu 1996–1997, 2000, 2002 m., lankydamasis Ilinojaus ir Indianos valstijose, stažavosi ir aktyviai domėjosi Amerikos lietuvių išeivių veikla ir parengė 3 knygas: „Amerikos lietuvis inžinierius Leonas Nekus“ (2003), „Beverly Shores lietuviai prie Mičigano“ (2005), „Vytautas Peseckas. JAV lietuvis – Lietuvos aviacijos puoselėtojas“ (2007). 2006 m. už istorinio enciklopedinio pobūdžio knygą „Beverly Shores lietuviai prie Mičigano“ bei lietuvybės puoselėjimą svetimame krašte pripažintas Vytauto Didžiojo ir Gedimino ordinų kavalieriumi, Amerikos lietuvių švietėjo, lietuviškų knygų autoriaus, redaktoriaus ir leidėjo, kunigo Antano Miluko literatūrinės premijos laureatu. Mirė 2016 m. gruodžio 24 d. Vilniuje.
Rugsėjis
Rugsėjo 1 d. – 25 metai kai 1995 m. rugsėjo 1 d. Šilutėje pradėtas leisti Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybės nepriklausomas laikraštis „Šilokarčema“.
Rugsėjo 10 d. – 70 metų kai Dauguose (Alytaus r.) 1950 m. rugsėjo 10 d. gimė prozininkas, dramaturgas, eseistas Rimantas Černiauskas. 1968 m. baigė Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinę mokyklą. 1968–1973 m. studijavo Vilniaus universiteto Matematikos fakultete. 1973–1976 m. dirbo matematikos mokytoju Klaipėdoje, 1976–1988 m. – Suaugusiųjų aklųjų mokyklos Klaipėdos skyriuje. R. Černiauskas nuo 1987 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas. Literatūrinį kelią pradėjo rašydamas eilėraščius, o nuo 1974 m. ėmė reikštis kaip prozininkas. Pirmąją apsakymų knygą „Šiapus debesų“ R. Černiauskas išleido 1980 m., vėliau išėjo knygos suaugusiems ir vaikams: „Gusto istorijos“ (1983), „Senelės išdaigos“ (1984), „Tikrieji miestelio vyrai“ (1990), pjesių rinkinys „Nuoširdumo klubas“ (1992), „Laužai palėpėse“ (1995), „Jūra yra sūri“ (1997), „Gustas“ (1997), „Kairiarankių šalis“ (2000), „Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams“ (2003), „Samdomo žudiko išpažintis“ (2004), „Koridorių vilkas“ (2007), „Slieko pasaka“ (2007), „Vaikai ir vaiduokliai“ (2009). Sudarė eilėraščių rinkinius „Į šviesą“ (1990) ir „Viskas žmogui“ (1990), nuo 1992 m. – Klaipėdos krašto literatūrinio kultūrinio almanacho „Baltija“ sudarytojas ir redaktorius. R. Černiauskas yra išvertęs prozos knygų iš rusų ir švedų kalbų, o jo novelės verstos į rusų, lenkų, švedų, ispanų, prancūzų kalbas. 1988 m. už Maskvoje rusų kalba išleistą knygą „Kovingas charakteris“ („Voinstvennyj charakter“, 1987) jis buvo apdovanotas M. Gorkio premija; 1996 m. už apysaką „Laužai palėpėse“ – Ievos Simonaitytės literatūrine premija.
2007-ųjų „Metų knygos“ rinkimuose jo kūrinys „Slieko pasaka“ apdovanotas kaip geriausia knyga vaikams, o 2015 m. R. Černiausko knyga „Vaikai ir vaiduokliai“ tapo laureate.
Už aktyvią kūrybinę veiklą skatinant rusų ir lietuvių rašytojų bendradarbiavimą bei apsakymų ciklą apie Kristijoną Donelaitį 2008 m. rašytojas pelnė tarptautinę K. Donelaičio premiją. R. Černiausko kūryba, ypač jo novelistika, išsiskyrė konstruktyvumu, ironiškomis intonacijomis, aforistiniu minties glaustumu, kylančiu iš blaivaus „techniško“ galvojimo, racionalaus ir skeptiško požiūrio. Kūriniuose vaikams ir paaugliams rašytojas nestokojo fantazijos ir subtilumo, kūrybiškų ir išradingų minties posūkių. Pasitelkdamas paradokso ir grotesko poetiką, R. Černiauskas kūrė įsimenančias šiokiadieniškas istorijas, atskleidžiančias jo talento galimybes parodijuoti žmogaus silpnybes ir tuo pačiu pasakyti apie jį daug tiesos. Mirė 2011 m. birželio 1 d. Klaipėdoje.
Rugsėjo 27 d. – 150 metų kai 1870 m. rugsėjo 27 d. Naujienoje, Ragainės apskrityje, gimė Mažosios Lietuvos politinis, visuomenės ir kultūros veikėjas, literatas, evangelikų liuteronų kunigas, teologijos mokslų daktaras, profesorius Vilius Gaigalaitis. Vidurinį mokslą ėjo Klaipėdos ir Tilžės gimnazijose, 1892–1896 m. Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose studijavo teologiją ir filosofiją. 1900 m. Karaliaučiaus universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją apie Volfenbiutelio lietuvių postilės rankraštį, (vokiečių kalba išspausdintas 1900–1904 m.). V. Gaigalaitis nuo 1900 m. buvo evangelikų liuteronų kunigas. 1900–1919 m. kunigavo Ramučių, Katyčių (Šilutės r.), Priekulės parapijose, kartu atliko ir mokyklų inspektoriaus pareigas, dalyvavo politiniame gyvenime. 1903 m., 1908 m. ir 1913 m. Klaipėdos ir Šilutės lietuvininkų išrinktas Prūsijos landtago deputatu stengėsi ginti lietuvininkų reikalus, rūpinosi lietuvių kalbos išsaugojimu, jos išlaikymu mokyklose ir bažnyčiose. 1915 m. Berlyne išleistoje knygelėje „Die litauisch – baltische Frage“ siūlė kurti didlietuvių – latvių buferinę valstybę, kuri galėtų apsaugoti Vokietijos reichą nuo panslavizmo pavojaus. 1919–1920 m. dienraščio „Lietuva“ redaktorius. 1905–1939 m. vadovavo krikščioniškai evangeliškai draugijai „Sandora”, redagavo ir leido jos laikraštį „Pagalba”, įsteigė viešąją biblioteką. Steigė lietuvių jaunimo, labdaros organizacijas, senelių prieglaudas, knygynus, bibliotekas. Lietuvių literatūros draugijos, Lietuvių mokslo draugijos narys. Daugelio lietuvių etnografinių parodų Mažosios Lietuvos miestuose ir Berlyne rengėjas. 1925–1933 m. Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentas, priešinosi Klaipėdos krašto vokietinimui. 1939 m. kovo 22 d. naciams okupavus Klaipėdos kraštą, nuo 1940 m. sausio mėn. gyveno Kretingoje. 1941 m. emigravo į Vokietiją. 1891–1893 m. bendradarbiavo „Varpe“, 1892–1994 m. – „Vienybėje lietuvninkų“. Lietuviškoje ir vokiškoje spaudoje paskelbė straipsnių bažnytinėmis ir visuomeninėmis temomis, parašė 25 knygas bei knygeles. Mirė 1945 m. lapkričio 30 d. Bretene (Vokietija). 1994 m. m. jo palaikai perlaidoti priekuliškių kapinaitėse Elniškės kaime.
Spalis
Spalio 6 d. – 80 metų kai 1940 m. spalio 6 d. Liepynuose, Kelmės valsčiuje, gimė teatro ir kino aktorius, diplomatas, kraštietis, knygų autorius Juozas Budraitis. Mokėsi Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje. 1973 m. baigė teisę Vilniaus universiteto Teisės fakultete. 1981 m. baigė aukštuosius kino režisūros kursus Maskvoje. J. Budraitis nuo 1965 m. yra kino aktorius, 1979–1989 m. – Kauno dramos teatro aktorius, 1989–1996 m. – Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas, 1996–2010 m. – Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė. 2015 m. išleista Juozo Budraičio ir Margaritos Matulytės knyga „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“. 2016 m. pasirodžiusioje J. Budraičio meninės fotografijos albume „Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai“ asmeninis pasakojimas apie miestą kuriamas iš autoriaus 1979 m. darytų fotografijų, matytų prancūzų filmų, klausytų vinilinių plokštelių, jo surinktų knygų.
Lapkritis
Lapkričio 19 d. – 90 metų kai 1930 m. lapkričio 19 d. Maldūnuose (Šilalės r.) gimė poetas, bibliotekininkas, Mažosios Lietuvos knygius, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas Juozas Kinderis. Mokėsi Bijotų pradinėje mokykloje, vėliau – Skaudvilės vidurinėje mokykloje. 1950 m. įsijungė į pogrindinę mokinių organizaciją, turėjusią ryšių su partizanais, bendradarbiavo partizanų spaudoje. 1951 m., inkriminavus pogrindinę literatūrinę veiklą, nuteistas 25 m. nelaisvės Kemerovo, Vorkutos lageriuose ir 5 m. tremtyje. Į Lietuvą grįžo 1956 m. Dirbo darbininku, Vilniaus universitete studijavo bibliotekininkystę ir istoriją. Pagal šias specialybes dirbo Švėkšnoje, Žemaičių Naumiestyje, Rusnėje (Šilutės r.). J. Kinderis poeto kelią pradėjo besimokydamas Skaudvilės vidurinėje mokykloje. Eilėraščius skelbė Tauragės rajono laikraščiuose. Išleido knygas „Šaltoji žemė Vorkuta” (1993), „Atskrend sakalėlis“ (1993). 2010 m., po J. Kinderio mirties, išleistas jo eilėraščių rinkinys „Už metų kalno”. Poetas pripažintas „Tremtinių poezijos“ (1991), šilutiškių „Poezijos rudens” (1993) ir „Sidabrinės nendrės” (1998) premijos laureatu. J. Kinderis mirė 2005 m. balandžio 15 d. Rusnėje.
Gruodis
Gruodžio 2 d. – 125 metai kai 1895 m. gruodžio 2 d. įkurta Tilžės lietuvių giedotojų draugija – kultūrinė tautinė organizacija. Draugiją įkūrė ir jai vadovavo filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas Vilhelmas Storosta-Vydūnas (g. Jonaičiuose, Šilutės apskr.). Turėjo chorą (40–60 dainininkų), vaidintojų būrelį. Per metus surengdavo po keletą koncertų, kai kuriuos – su paskaitomis ir vaidinimais. Iš pradžių repertuarą sudarė Vydūno, vėliau ir Č. Sasnausko, M. K. Čiurlionio, J. Naujalio, S. Šimkaus sukurtos ar harmonizuotos dainos, evangelinės giesmės. Draugijos rengiamose šventėse grodavo Tilžės ir kitų vietovių kariniai orkestrai, instrumentiniai ansambliai, dainuodavo solistai (pritarta fortepijonu arba smuiku). Draugija nuo 1899 m. rengė vaidinimus (statė daugiausia Vydūno pjeses). 1898–1899 m. Tilžės lietuvių giedotojų draugija dalyvavo „Birutės“ draugijos šventėse. Vakarus rengdavo ant Rambyno kalno, Klaipėdoje, Rusnėje, Šilutėje, Lauksargiuose, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose. Pirmojo pasaulinio karo metais draugija neveikė, jam pasibaigus vokiečių valdžios buvo persekiojama. Uždraudus lietuvių organizacijas 1935 m. vasario 2 d. draugija veiklą sustabdė.