2019 m. įžymių datų, susijusių su Šilutės krašto knygininkais ir senąja spauda, kalendorius

Sausis

Sausio 29 d. – 230 metų, kai Rusnėje (Šilutės r.) gimė (1789 01 29) Šilutės krašto knygininkas, tautosakos rinkėjas, poetas Johanas Šviderskis. Nuo 1773 m. studijavo Karaliaučiaus universitete, Klaipėdoje vertėsi prekyba ir finansais. Apie 1832 m. išvyko į Rusiją. Talkino Liudvikui Rėzai užrašinėdamas lietuvių liaudies dainas. Vokiečių kalba rašė eilėraščius, kuriuose panaudojo lietuviškų motyvų. Eilėraščių 1819–26 m. paskelbė laikraštyje „Memeler Wochenblatt“. 1821 m. išleido rinktinę „Der Sylwester Abend“. Eilėraščiai buvo harmonizuojami ir dainuojami. Mirė 1855 m. rugsėjo 21 d. Peterburge (Rusija).

Vasaris

Vasario 8 d. – 65 metai, kai Pagryniuose (Šilutės r.) gimė (1954 02 08) Šilutės krašto poetė Ramunė Palekaitė. 1972 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). Vilniaus kultūros mokykloje įgijo bibliotekininkės specialybę. Moksleiviškais metais eilėraščiai spausdinti rajono ir šalies spaudoje. R. Palekaitė yra Abraomo Kulviečio ir „Varpo“ premijų, „Dobilo“ leidyklos konkursų laureatė. 1998 m. už kultūrinę ir literatūrinę veiklą ji buvo paskatinta Vilniaus banko premija, 2000-siais – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos valdyba poetę pripažino Lietuvos kultūros šviesuole. 2004 m. ji apdovanota LR Kultūros ministerijos ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos „Metų bibliotekininko“ paskatinamąja J. Remeikos premija. R. Palekaitė daug laiko skiria susitikimų klubo „Vakarutė“ veiklai. Sudarinėja šio klubo narių kūrybos almanachus, iliustruoja knygas. Išleistos knygos: „Po diezo ženklu“( 1994), „Esu“ (1999), „Sausmedžio šakelė“ (2009).

Kovas

Kovo 22 d. – 200 metų, kai Šilutės apskrityje gimė (1819 03 22) mokytojas, šviečiamosios ir religinės literatūros rengėjas Endrikis Ventas (Wendtas). Baigęs Karalienės mokytojų seminariją, ligi 1887 m. buvo pradžios mokyklos mokytoju Bitėnuose (Ragainės apskr.). 1887 m. dėl senatvės atsisakęs tarnybos, išsikėlė į Traksėdžius (Šilutės r.). E. Ventas išvertė iš vokiečių kalbos postilę „Trumpos mišios ant nedėldienių bei švenčių viso ištiso meto“. Postilė ėjo priedu prie laikraščio „Nauja lietuviška ceitunga“. E. Ventas išvertė vadinamąsias „Lavonmišias“, tačiau šis darbas liko rankraštyje.

Balandis

Balandžio 6 d. – 85 metai, kai Krekenavos miestelyje, Panevėžio apskrityje, gimė (1934 04 06) Eugenijus Rimvydas Stancikas – kraštietis rašytojas, buvęs Šilutės pirmosios gimnazijos moksleivis, 1951–1952 metų Laisvės kovų dalyvis. E. R. Stancikas gyveno Šilutėje pirmosios ir antrosios sovietizacijos metu. 1960 m. sukūrė šeimą ir persikėlė gyventi į Vilnių. Dirbo LSSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute laborantu, Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Negavęs darbo pagal specialybę ir leidimo mokytis aspirantūroje, turėjo persikvalifikuoti ir dirbti ekonomistu. Dokumentinėje apysakoje „Operacija išsigimėliai, arba moksleiviai MGB pinklėse“ (2010) jis sugrįžta į praeitį, rašo apie Šilutės jaunimo organizaciją. Remdamasis savo prisiminimais, nes ir pats buvo pogrindinės antisovietinės organizacijos narys, bei MGB (KGB) archyvine medžiaga, detaliai aprašo Šilutės pirmosios gimnazijos moksleivių rezistentų organizacijos veiklą ir jos dalyvių likimą. Autorius parodo, kaip buvo susekta, išaiškinta ir likviduota ši organizacija, 1951–1952 metais veikusi šioje mokykloje, vaizdžiai aprašo savo išgyvenimus tardymo metu. Buvo Lietuvos politinių kalinių sąjungos tarybos ir tarybos prezidiumo narys, revizijos komisijos pirmininkas, LPKS Vilniaus skyriaus valdybos narys, Tėvynės Sąjungos narys, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos narys. Mirė 2014 m. liepos 3 d. Palaidotas Vilniaus miesto Karveliškių kapinėse.

Balandžio 18 d. – 235 metai, kai Viliūnuose, Pilkalnio apskrityje, gimė (1784 04 18) Natanielis Frydrichas Ostermejeris – Šilutės krašto raštijos darbuotojas. Studijavo Karaliaučiaus universitete. Dar būdamas studentas jis 1804 m. gavo teisę sakyti pamokslus ir kurį laiką mokytojavo Karaliaučiaus Lebo (Loeberichto) mokykloje. 1805 m. baigęs universitetą, 1805–1806 m. buvo privatiniu mokytoju Elbingoje, 1806–1807 m. – precentoriumi Kintuose (Šilutės r.), 1807–1815 m. – Kretingalėje. 1815 m. liepos 8 d. Karaliaučiuje ordinuotas kunigu, jis buvo paskirtas į Kalnininkus, o 1827 m. balandžio 22 d. perkeltas į Būdviečius. Sudarinėjo religinius leidinius: „Graudenimo balsas, (1818), „Nedėldienos knygelės“ (1818). Rengė pirmąjį lietuvišką periodinį leidinį „Nusidavimai Dievo karalystėje“ (kn. 1–2, 1823–1824). Manoma, kad yra išvertęs Augsburgišką konfesioną (1830). Mirė 1846 rugpjūčio 24 d. Būdviečiuose, Ragainės apskrityje.

Gegužė

Gegužės 3 d. – 130 metų, kai Musaičiuose, Šilutės apskrityje, gimė (1889 05 03) Mikelis Hofmanas – Mažosios Lietuvos poetas, visuomenės ir kultūros veikėjas. 1912 m. spalio mėn. Tilžėje su kitais įsteigė jaunimo draugijų sąjungą „Santara“, 1920 m. – Prūsų lietuvių susivienijimo Šilutės skyrių, buvo jo sekretorius. Įkūrė Verdainės (dab. Šilutės miesto dalis) jaunimo draugijos chorą „Jovaras“. 1918 m., įsteigus Mažosios Lietuvos tautinę tarybą, įkūrė Šilutės apskrities skyrių, 19201921 m. buvo jo sekretorius. Spaudoje agitavo už Klaipėdos krašto susijungimą su Lietuvos valstybe. Buvo vokiečių valdžios persekiojamas. Parašė eilėraščių, jų paskelbta almanache „Dainuokim“ (1920), antologijoje „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“ (1986). M. Hofmano kūrybai būdingi patriotiniai motyvai. Kai kurie jo eilėraščiai tapo liaudies dainomis. Mirė 1921 m. birželio 26 d. Musaičiuose (Šilutės apskr.).

Gegužės 5 d. – 140 metų, kai Balsėnuose, Švėkšnos valsčiuje, dab. Klaipėdos r., gimė (1879 05 05) Jurgis Šaulys – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, valstybės ir visuomenės veikėjas, Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas. Nuo 1887 m. mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, Palangos progimnazijoje, Vilniaus kunigų seminarijoje (18971899 m.), bet iš jos atleistas už lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą. 1903 m. pradėjo studijuoti ekonomiką Berno universitete (Šveicarija), kurį baigė 1912 m. filosofijos daktaro laipsniu. 1918–1923 m. ir 19271946 m. laikotarpiais J. Šaulys dirbo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Jis pirmasis Lietuvos valstybės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje (1918–1919), Šveicarijoje (1919 ), Italijoje (1921–1923), Vatikane (19271931), vėl Vokietijoje (1931–1938), Lenkijoje (1938–1939), vėl Šveicarijoje (1939–1946). Rašė į lietuvišką spaudą: „Vienybė Lietuvininkų“ (JAV), „Tėvynės sargas“, „Žinyčia“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Darbininkų balsas“, „Gazeta Wileńska“, „Draugas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų senovė“ ir kt. Redagavo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“ (1903–1904), „Lietuvių žinias“ (19141915), „Klaipėdos žinias“ (1924), „Lietuvos keleivį“ (1924), „Memel-Zeitung“ (1924–1925) ir kt. Į lietuvių kalbą išvertė Sofoklio „Antigonę“ (1903), V. Krakovskio „Naująją Zelandiją“ (1905), Eschilo dramą „Prikaltas Prometėjas“ (1905), „Kas tie socialdemokratai?“ (1906), „Nihilistai“ (1913). Vertė į lietuvių kalbą lenkų archeologo L. Kšivickio, su kuriuo per vasaros atostogas yra tyrinėjęs Lietuvos piliakalnius, veikalą „Žemaičių senovė“. Prisidėjo prie pasikalbėjimo knygelės „Kalbėk angliškai“ (1945) sudarymo. Dr. Jurgis Šaulys buvo didelis bibliofilas. Yra tvarkęs rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvo biblioteką (1902–1903). 644 senus spaudinius, susijusius su Lietuvos istorija, jis yra padovanojęs Vytauto Didžiojo universitetui (1938). 1952 m. jo biblioteką ir dalį archyvo įsigijo Pensilvanijos universitetas Filadelfijoje (JAV), kitą dalį archyvo, kuriame daugiausia asmeniniai J. Šaulio dokumentai, 2000 m. jo giminaičiai perdavė Lietuvos Nepriklausomybės Signatarų namų muziejui Vilniuje. Mirė 1948 m. spalio 18 d. Lugane (Šveicarija).

Gegužės 6 d. – 340 metų, kai Tilžės (buv. Mažoji Lietuva, dab. Kaliningrado sritis) pirklio Erhardo Šperberio šeimoje gimė (1679 05 06) Jonas Jokūbas Šperberis – Šilutės krašto knygininkas, religinių darbų redaktorius. 1697 m. vasario 13 d. įstojo į Karaliaučiaus universitetą. Iki 1701 m. gyveno alumnate. 1702 m. buvo paskirtas Vilkyčių (Šilutės r.) precentoriumi. 1711 m. vasario mėnesį Ragainės superintendentas jį įšventino į kunigus ir tų pačių metų balandžio 26 d. jis tapo Rusnės kunigu. Čia kunigavo iki savo gyvenimo pabaigos. Drauge su kitais, jis padėjo redaguoti Jono Berento rengiamą giesmyną, Gabrieliaus Engelio (1665–1761) išverstą Martyno Liuterio katekizmą ir Adomo Fridricho Šimelpenigio (1699–1763) rengiamą giesmyną. Redagavo H. Lysijaus katekizmo vertimą. Mirė 1741 m. kovo 2 d. Rusnėje (Šilutės r.)

Gegužė – 30 metų, kai įsteigtas (1989 05) vokiečių  rašytojo ir dramaturgo, gimusio Macikuose (Šilutės r.) ir rašiusio apie Klaipėdos krašto lietuvininkus Hermano Zudermano (1857–1928) memorialinis muziejus Macikuose – Šilutės muziejaus padalinys.

Birželis

Birželio 13 d. – 155 metai, kai Ožių kaime, Ragainės apskrities Galbrasčių valsčiuje (buv. Mažoji Lietuva, dab. Kaliningrado sritis), gimė (1864 06 13) Vilius Endrulaitis Endrikis – evangelikų kunigas, Šilutės krašto knygininkas, lietuvių protestantiškos raštijos darbuotojas. Baigė Karaliaučiaus universitetą. Nuo 1889 m. vasario mėn. buvo Verdainės (Šilutės r.) kunigo padėjėju, nuo 1890 m. – Dovilų, nuo 1901 m. – Šakūnų, nuo 1904 m. pabaigos iki mirties – Priekulės kunigu. Kunigaudamas Priekulėje Endrikis Endrulaitis ėjo Priekulės parapijos liaudies mokyklų inspektoriaus pareigas. Nuo 1892 m. buvo Karaliaučiaus mokslinės draugijos „Prūsija“ narys, o nuo 1916 m. – Klaipėdos evangelikų sinodo narys. Dvasinės vyresnybės pavedami, Endrikis Endrulaitis ir Tilžės lietuvių bažnyčios kunigas O. J. Šteinas išvertė „Agendą evangeliškajai bažnyčiai“ ir 1895 m. ją dviem dalimis Tilžėje išspausdino. Tai buvo liuteronų religines apeigas reglamentuojanti knyga, vėliausias ir paskutinis šios paskirties leidinys lietuvių kalba. 1897–1907 m. redagavo „Nusidavimus apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Su kitais kunigais organizavo laikraščių leidimą: 1891–1893 m. – „Alyvų lapai“, 1904–1908 m. – „Pasiuntinystės prietelis“. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje: „Apžvalgoje“, „Lietuviškoje ceitungoje“, „Svetyje“, „Nusidavimuose“ ir kalendoriuose, kuriuose paskelbė daug originalių ir verstinių pietistinio, antialkoholinio turinio eilėraščių ir giesmių, kurios išėjo atskiromis knygomis. Bendradarbiavo kunigo Viliaus Gaigalaičio leidžiamoje „Pagalboje“. 1909 m. išleido „Naujas Giesmių knygeles“ ir kelias evangeliškas brošiūras. 1916 m. Tilžėje išleido rinkinį „Dvasiškos giesmės“, kur buvo ir jo paties išverstų choralų. E. Endrulaitis gerai mokėjo lietuvių kalbą, kuri buvo reikalinga dirbant lietuviškose parapijose, bet jis jau buvo vokietininkas. Baigdamas savo gyvenimą, dar protestavo prieš Klaipėdos krašto atskyrimą nuo Vokietijos. Tačiau norom nenorom puoselėjo lietuvių kalbą ir raštiją. Mirė 1919 m. lapkričio 28 d. Priekulėje (Klaipėdos r.).

Liepa

Liepos 27 d. – 305 metai, kai Įsruties apskrities Salavos bažnytkaimyje (buv. Mažoji Lietuva, dab. Kaliningrado sritis, Kamenskoje) gimė (1714 07 27) Jonas Braškys – Šilutės krašto knygininkas, kunigas, pedagogas, vertėjas. Braškio pavardė buvo rašoma – Broskovski, Broskoffski. 1730 m. spalio 24 d. jam stojant į Karaliaučiaus universitetą, pavardė buvo sulotyninta – vietoje Braškio atsirado Broskovius. Baigęs universitetą dirbo Karalienės lietuvių bažnyčios kantoriumi ir parapinės mokyklos precentoriumi. 1741 m. rugpjūčio 7 d. buvo įšventintas į kunigus ir tais pačiais metais tapo Rusnės evangelikų bažnyčios kunigu. Kartais atvykdavo į Šakūnėlius ir lietuviams laikydavo pamaldas. 1737–1740 m. jis išvertė į lietuvių kalbą 13 valdžios įsakų. Jokių kitų savo raštų nepaliko. Mirė 1773 m. sausio 12 d. Rusnėje (Šilutės r.).

Rugpjūtis

Rugpjūčio 5 d. – 345 metai, kai Įsėje (buv. Mažoji Lietuva, dab. Kaliningrado sritis). gimė (1674 08 05) Kristupas Šperberis – Šilutės krašto knygininkas. Studijavo Karaliaučiaus universitete. Vėliau dirbo mokytoju, kunigavo. Išvertė dalį Biblijos, kuri buvo išleista 1735 m. Mirė 1752 m. vasario 10 d. Kalininkuose (Šilutės r.).

Rugsėjis

Rugsėjo 18 d. – 85 metai, kai Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas) mirė (1934 09 18) Alfredas Brustas – vokiečių rašytojas. Gimė 1891 m. birželio 15 d. Įsrutyje (buv. Mažoji Lietuva, dab. Kaliningrado sritis). Vaikystėje su tėvais gyveno Katyčiuose (Šilutės r.), lankė Tilžės mokyklą: klasės auklėtojas buvo Vydūnas, su kuriuo susidraugavo. 1916–1918 m. A. Brustas buvo spaudos cenzoriumi Vilniuje ir Kaune. Kaip laisvas rašytojas 1919–1923 m. gyveno Šilutėje, vėliau – Krante, nuo 1932 m. – Karaliaučiuje. Susipažino su Hermanu Zudermanu. 1915 m. A.K.T.Tielo dedikavo lyrinę knygą „Litauischer Frühling“ („Lietuviškas pavasaris”). Laiškuose Hug von Hofmannstahliui supažindino jį su prūsų kultūra (save A. Brustas kildina iš prūsų), prašė tarpininkauti pristatant Vydūną Europai. Parašė straipsnių apie Vydūną, sukūrė 18 dramų, statytų Klaipėdoje, Tilžėje, Karaliaučiuje, Vokietijoje. Baltų kultūros dvasia ryški dramose: „Heiligung” („Išgijimas”), 1916 m.; „Das Indische Spiel” („Indijos žaidimas”), 1917 m.; „Christa”, 1918 m.; „Der ewige Mensch” („Amžinasis žmogus”), 1919 m. ir „Der singende Fisch” (“Dainuojanti žuvis”), 1920 m. Mažosios Lietuvos kultūros, mitologijos, pagonybės ir krikščionybės susikirtimas dominuoja romanuose: „Die verlorene Erde” („Prarasta žemė”), 1926 m. (už šį kūrinį 1929 m. paskirta Kleisto premija); „Jutt und Jula”, 1928 m.; „Festliche Ehe” („Šventiška santuoka”), 1930 m.; „Eisbrand” („Ledo gaisras”), 1933 m. Eilių rinkinyje „Ich bin” („Aš esu”), išleistame 1933 m., apdainuojama Rusnės ir Šilutės gamta, Kuršių nerija. Alfredas Brustas iškelia Mažąją ir Didžiąją Lietuva kaip įvairių kultūrų ir religijų dvasinės substancijos lauką.

Spalis

Spalio 26 d. – 220 metų, kai Kanopkėnuose (dab. Rasienių r.) gimė (1799 10 26) Simonas Stanevičius – lietuvių poetas, istorikas, tautosakininkas, labiausiai žinomas savo pasakėčiomis. Gimė smulkių žemaičių bajorų šeimoje. Nuo 17 metų pradėjo gyventi savarankiškai, studijoms pinigus uždirbdavo pats. Mokėsi Kražių gimnazijoje, vėliau liko ten dar metus, dirbo korepetitoriumi, tačiau po metų išvyko. 1822 metais įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame tuo metu vyravusi lietuvybės dvasia padarė lemiamą įtaką S. Stanevičiaus pasaulėžiūrai. Po svarbiausių darbų išleidimo 1829 m. jį pradėjo remti grafas Jurgis Pliateris. S. Stanevičiaus kūryboje svarbūs tautosakos motyvai, jo kūryba artima liaudžiai. Išleido liaudies dainų bei jų melodijų rinkinius: „Dainos žemaičių“ (1829), „Pažymės žemaitiškos gaidos“ (1833). Perspausdino 1737 m. lietuvių kalbos gramatiką („Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos“, 1829), kūrė poeziją 9odė „Šlovė žemaičių“ ir 6 pasakėčios, paskelbtos knygoje „Šešios pasakos“, 1829). Lenkų kalba parašė rankraščiu likusią studiją „Lietuvių mitologijos aiškinimas“ (apie 1838). Pasakėčiose dažnai išreiškė moralines idėjas, kartais naudojo senovės graikų klasiko Ezopo motyvus. Mirė 1848 m. kovo 10 d. Stemplėse (Šilutės r.). Tiksli palaidojimo vieta nėra žinoma. 1984 m. tautodailininkas Vytautas Majoras pastatė paminklą ant simbolinio kapo – kenotafo Švėkšnos (Šilutės r.) kapinėse.

Spalio 28 d. – 30 metų, kai Vyšnių gatvei suteiktas (1989 10 28) bibliofilo, kultūros veikėjo, kraštotyrininko Petro Jakšto (1899–1988) vardas, atidengta memorialinė lenta (prie namo nr. 1).

Spalio 28 d. – 120 metų, kai Stramiliuose, Panemunėlio valsčiuje (dab. Rokiškio r.), gimė (1899 10 28) Petras Jakštas – bibliofilas, kultūros veikėjas, Mažosios Lietuvos istorijos tyrėjas, švietėjas, kariškosios spaudos žurnalistas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, Lietuvos kariuomenės karininkas (majoras). Mokėsi Rokiškio valdinėje mokykloje. 1914 m. tėvai jį išleido į Peterburgą, kur iki 1918 m. mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje. Baigęs šešias klases, grįžo į Lietuvą. 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą, ją baigė ir buvo paskirtas į 7-ąjį pėstininkų pulką, suteikiant jam pėstininkų leitenanto laipsnį. P. Jakštas neapsiribojo žiniomis, įgytomis Karo mokykloje. Atlikdamas karinę tarnybą Klaipėdoje baigė suaugusiųjų gimnazijos kursus. Perkeltas į Kauną įstojo mokytis į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Universitete studijavo nuo 1927 iki 1932 m. pavasario semestro. 1941 m. paleistas į atsargą dirbo Lietuvos mokslų akademijos lietuvių kalbos sekretoriumi. Slėpdamasis nuo bolševikų represijų, 19441955 m. gyveno nelegaliai, slapstėsi Rygoje. 1955 m. legalizavęsis įsikūrė Šilutėje ir ten gyveno iki pat mirties. Redagavo „Karį“, bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose: „Žvaigždutė“, „Ateities spinduliai“ ir kt. Savo asmeninėje bibliotekoje prieškariu buvo sukaupęs daugiau kaip 6 500 knygų, bet 1945 m. valdžios įsakymu visos knygos buvo sudegintos. Pokariu pradėta kaupti antroji biblioteka turėjo 6 700 knygų. Vertingiausia bibliofilo bibliotekos dalis laikoma Vilniaus universiteto bibliotekoje. Po Antrojo pasaulinio karo parašė apie 20 reikšmingesnių kraštotyros ir knygotyros darbų, iš kurių tik dalis publikuota (pvz., knyga „Senoji Šilutė“ išleista 1994 m.). Vaikus ir save vadino Prieteliumi, taip ir straipsnius spaudoje pasirašydavo. Šilutėje dirbo kelių valdyboje, visą laisvalaikį skirdamas knygai ir kraštotyrai. P. Jakštas išties daug nuveikė, kad šio regiono istorinė praeitis būtų įamžinta straipsniuose, kraštotyros darbuose, plačiau atsispindėtų muziejaus ekspozicijoje. Mirė 1988 m. lapkričio 14 d. Šilutėje.

Lapkritis

Lapkričio 10 d. – 170 metų, kai Voveriškiuose (Klaipėdos apskr.) gimė (1849 11 10) Martynas Šernius – vertėjas, spaustuvininkas, leidėjas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas. Baigęs Rokų pradžios mokyklą ir dar porą metų privačiai pasimokęs pas Dituvos kaimo mokytoją Liudviką Kuršaitį, M. Šernius pradėjo dirbti raidžių rinkėjo mokiniu Elniškės kunigo Šrederio spaustuvėje, ten dirbo iki kariuomenės. Karinę tarnybą jis atliko Tilžėje, tarnaudamas lietuviškame dragūnų pulke. Baigęs karinę tarnybą kaizerio kariuomenėje, M. Šernius į savo gimtąsias apylinkes negrįžo. Apsigyveno Tilžėje, vedė ir pradėjo dirbti Posto spaustuvėje. Tuo metu Posto spaustuvėje visus gamybos reikalus tvarkė Hendrichas Holcas. Jis, pastebėjęs M. Šerniaus neeilinius gabumus, pasiūlė jaunuoliui tapti naujai kuriamos spaustuvės dalininku. M. Šernius sutiko. Naujoji Hendricho Holco ir M. Šerniaus spaustuvė, įsikūrusi Klaipėdoje, Tomo gatvėje, 1875 m. išleido pirmąją savo knygą. Tapęs spaustuvės dalininku M. Šernius, be komercinės veiklos, stengėsi padėti ir savo tautiečiams. 1877 m. gruodžio 4 d. išleido pavyzdinį „Lietuviškos ceitungos“ numerį. Nuo 1878 m. pradžios šis laikraštis tapo pirmuoju lietuvišku pasaulietinio turinio periodiniu leidiniu Klaipėdoje ir ėjo 62 metus. Visą laiką „Lietuviška ceitunga“ buvo spausdinama gotiškais spaudmenimis, todėl Mažojoje Lietuvoje ir įsitvirtino gotiškas raidynas. M. Šerniaus redaguojamas laikraštis „Lietuviška ceitunga“ Klaipėdoje ir visame krašte tapo lietuvių žadintoju. Prie redakcijos telkėsi lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai. Mažosios Lietuvos kaimiečiams, ypač surinkimininkams, tie rašiniai atrodė nepadorūs, ir jie pradėjo reikalauti nustoti publikavus Didžiosios Lietuvos veikėjų rašinius. „Lietuviška ceitunga“ buvo pradėta boikotuoti. Laikraščio tiražas sumažėjo. Tam, kad išsaugotų „Lietuviškos ceitungos“ egzistavimą, M. Šernius turėjo nusileisti: laikraščio puslapiuose vis rečiau buvo publikuojami Didžiosios Lietuvos šviesuolių straipsniai, o nuo 1883 m. „Lietuviška ceitunga“ pradėjo pritarti vokietintojų politikai. M. Šernius, matydamas, kad savo laikraščio puslapiuose toliau nebegalės pakankamai žadinti savo tautiečių susipratimo, pradėjo ieškoti naujų kelių. Pažintis su dr. Jonu Basanavičiumi jį vedė į „Aušros“ kūrimą. Prie „Aušros“ laikraščio organizavimo Martynas Šernius nemažai prisidėjo savo santaupomis, o vėliau nuolat rėmė laikraščio leidimą ir net darbuotojus. M. Šernius, gyvendamas Klaipėdoje, ne vien „Lietuvišką ceitungą“ redagavo, daugelį metų jis tvarkė ir Klaipėdoje leidžiamas „Lietuviškas kalendras“. Be įtempto leidėjo darbo, surasdavo laiko ir vertimams iš vokiečių į lietuvių kalbą. 1904 m. M. Šernius susirgo, pardavė savo namus Klaipėdoje ir išsikėlė pas žmonos gimines į Cintjoniškius. Mirė 1908 m. balandžio 14 d. Cintjoniškiuose (dab. Šilutės dalis).

Gruodis

Gruodžio 10 d. – 145 metai, kai gimė (1874 12 10) Mocviečiuose, Pakalnės apskrityje (dabar – Ostrovnoje, Kaliningrado sritis) Morta Augustė Raišukytė – spaudos ir kultūros veikėja, Vydūno kultūrinės veiklos talkininkė. 1895 m. ji įstojo į Birutės draugiją, o tų pačių metų pabaigoje – į Vydūno įsteigtą Tilžės giedotojų draugiją. Vėliau ji dalyvavo turbūt visų Tilžėje veikusių draugijų, siekusių gaivinti tautinę lietuvių dvasią bei kultūrą, veikloje. 1913–1914 m. M. Raišukytė buvo „Prūsų Lietuvos savaitraščio“ atsakingoji redaktorė bei leidėja, o 1920 m. įkūrė Prūsų lietuvių moterų draugiją ir jai vadovavo iki pat savo mirties. Ji savo straipsnius ir vertimus publikavo Mažojoje Lietuvoje leistuose laikraščiuose „Aušra“, „Lietuviškas laiškas“, „Nauja lietuviška ceitunga“, „Kaimynas“, „Tilžės keleivis“, „Rytojus“, „Jaunimas“ bei Didžiojoje Lietuvoje leistame laikraštyje „Viltis“, Vydūno sudarytoje knygelėje „Bendraitė“ ir keliuose leidiniuose vokiečių kalba. Pasirašydavo slapyvardžiu Rūta. Vienas didžiausių jos darbų – J. H. Pestalocio romano „Lynardas ir Gertrūda“ vertimas, kurį 1898 m. išleido Enzys Jogamastas. Kitas didesnės apimties M. Raišukytės darbas – iš anglų kalbos proza išversta A. Tennysono poema „Enokas Ardenas“. Eiliuotai išvertė ir šį vertimą publikavo Vydūnas. M. Raišukytė išvertė ne vieną religinio turinio tekstą, vertė ir poeziją. Ji aktyviai bendradarbiavo Tilžės spaudoje, rašė apie jos organizuojamus renginius bei parodas, apie lietuvių šventes. Parašė ne vieną straipsnį apie aprangą bei kitus moterims aktualius klausimus. Ji buvo pirmoji Vydūno raštų skaitytoja, o netrukus – ir leidėja. Iniciatyvos leisti Vydūno raštus 1901 metais ėmėsi keli Tilžės giedotojų draugijos nariai (Lydia Smalakytė, Martynas Ašmutaitis), vadovaujami M. Raišukytės. 1904 m. jie išleido pirmąją Vydūno knygą, o maždaug po dešimtmečio (mirus minėtiems asmenims) leidybos reikalais teko rūpintis beveik vien M. Raišukytei ir pačiam Vydūnui. M. Raišukytės įtaka Vydūno kūrybai yra itin reikšminga. Mirė 1933 m. liepos 14 d. Tilžėje.