2021 m. įžymių datų, susijusių su Šilutės krašto knygininkais ir senąja spauda, kalendorius
Sausis
Sausio 2 d. – 40 metų, kai Šilutėje (Šilutės r.) 1981 m. sausio 2 d. gimė poetė, literatūros kritikė, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė Ramutė Dragenytė. 1987–1988 m. pradėjo lankyti pirmą klasę Šilutės vaikų darželyje „Raudonkepuraitė“. 1988–1990 m. mokėsi Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1990–1991 m. – Šilutės pradinėje mokykloje (dab. Šilutės dailės mokykla), 1991–1996 m. – Šilutės pagrindinėje mokykloje (dab. Šilutės Pamario pagrindinė mokykla). R. Dragenytė nuo 1996 m. vėl grįžo mokytis į Šilutės pirmąją gimnaziją, kurią 1999 m. sėkmingai baigė. 1999–2003 m. studijavo Klaipėdos universitete, kur įgijo filologijos ir bibliotekininkystės bakalauro laipsnį. 2003–2005 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas bei įgijo magistro išsilavinimą. 2007–2015 m. sėkmingai studijas tęsė Vilniaus universitete, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, tapo humanitarinių mokslų daktare. Šiuo metu dirba Mokslo ir enciklopedijų leidybos centre (Vilnius) vyr. moksline redaktore.
- Dragenytės kūrybos akiratis labai platus: rašo mokslinius straipsnius, publikuoja savo poeziją, verčia iš latvių kalbos. Ji yra įvairių knygų bendraautorė, mokslinių bei grožinių leidinių redaktorė.
2004 m. jai įteiktas „Nemuno“ prizas už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache. Parašyta per 40 knygų recenzijų, kurios paskelbtos žurnaluose „Metai“, „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Knygų aidai“, „The Vilnius Review“ ir kitur.
Vasaris
Vasario 25 d. – 90 metų, kai Pašventyje (Jurbarko r.) 1931 m. vasario 25 d. gimė kalbininkas, vertėjas, prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas. 1949 m. baigė Šilutės gimnaziją (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1955 m. – Vilniaus universitetą, dirbo mokytoju. 1963–1991 m. – Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, docentas. 1991–1993 m. – Lituanistinių studijų katedros profesorius. Tyrinėjo žymių Lietuvos kalbininkų, istorikų bei rašytojų gyvenimą ir kūrybą. Parengė habilitacinį darbą tema „Jono Jablonskio darbų reikšmė bendrinės kalbos raidai“. 1991 m. sudarė knygą „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai“. Rašė straipsnius jo 140-osioms gimimo metinėms, nagrinėjo J. Jablonskio ir Vaižganto sąsajas. Skaitė paskaitas apie Adomą Mickevičių, 1995 m. parašė vertingą monografiją „Devyni Adomo Mickevičiaus metai“, išleistą ir Lenkijoje, kurioje nagrinėjo poeto ryšius su Lietuva. Garsino Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio, Jono Basanavičiaus vardus ir darbus. Kalbos kultūros temomis 1990 m. parašė šias knygas: „Administracinės kalbos kultūra, Jaunajam lituanistui: Mokslinio darbo metodikos darbo pradmenys“. 1995 m. parašė lietuvių kalbos vadovėlį kitataučiams „Mokomės lietuvių kalbos: Aukštesnio kurso vadovėlis“. 1996 m. sudarė ir redagavo knygą „Jurbarkas: Istorijos puslapiai“.
1971–1972 m. stažavosi Čekijoje. 1973 m. išleido čekų kalbos vadovėlį, paskelbė Čekijos archyvuose rastos lituanistinės medžiagos, išvertė čekų ir kitų tautų rašytojų kūrinių, recenzavo „Lietuvių literatūros enciklopediją“. Paskelbė publicistinių straipsnių įvairiais Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, politikos klausimais. 1981 m. paruošė J. Zejerio kūrybos rinkinį „Lietuviškos godos“.
Mokslininko straipsnius nuolat spausdino „Literatūra ir menas“, „Gimtasis žodis“, „Voruta“ ir kiti žurnalai bei laikraščiai. Paskelbė straipsnių apie dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sujungiamuosius sakinius, kalbos kultūrą, parengė knygų apie bendrinės kalbos kilmę. Tyrinėjo Čekijos archyvuose esančią lituanistinę medžiagą, vertė iš čekų kalbos, sudarė lietuvių-čekų, lietuvių-lenkų kalbų žodynus.
Mirė 2020 m. rugsėjo 15 d. Vilniuje. Urna su palaikais palaidota Jurbarko evangelikų liuteronų kapinėse 2020 m. rugsėjo 18 d.
Vasario 26 d. – 75 metai, kai Pajūriškiuose (Šilutės r.) 1946 m. vasario 26 d. gimė literatūrologė, prozininkė, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė Alma Antanina Lapinskienė. 1969 m. baigė Vilniaus universitetą (lietuvių kalbą ir literatūrą). 1970–2015 m. dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (iki 1990 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas). Išleido studiją „Lietuvių–baltarusių literatūriniai ryšiai“ (su A. Maldžiu, 1989 m., baltarusių kalba 1988 m.), monografijas „Vilniaus lietuvių literatūra 1920–1940“ (2008), „Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis“ (2014). Sudarė mokslinių konferencijų rinkinius „Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1900–1940“ (1998), „Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1939–1945“ (1999), „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis“ (2001), „Vilniaus kultūrinis gyvenimas: moterų indėlis 1900–1945“ (2005), „Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900–1945“ (2006), „Vilniaus kultūrinis gyvenimas: draugijų reikšmė 1900–1945“ (2008), „Imperinis Vilnius (1795–1918): kultūros riboženkliai ir vietinės tapatybės“ (2009), „Vilniaus kultūrinis gyvenimas: tautų polilogas 1900–1945“ (2012), „Sostinė kaip tapatumo simbolis: Vilnius ir Kaunas tarpukario kultūroje“ (su V. Šeina, 2014). Parengė P. Vileišio „Rinktinius raštus“ (2004), faksimilinį leidinį „7 Vilniaus dailės ir literatūros vienkartiniai leidiniai“ (2004). Iš baltarusių kalbos išvertė apsakymų rinktinę „Langas į žalią sodą (1988), V. Karatkevičiaus apysaką „Šiurpioji karaliaus Stacho medžioklė“ (1994), V. Koutun romaną „Gailestingumo kryžius (1997), S. Aleksijevič knygą „Černobylio malda“ (1999, 2016), apysaką „Karo veidas nemoteriškas“ (2017), A. Razanavo poezijos rinktinę „Medžioklė rojaus slėnyje“ (2008), V. Chomčenkos, V. Arlovo ir kitų rašytojų kūrinių.
Moksliniai interesai: lietuvių literatūros istorija; tarpukario Vilniaus lietuvių literatūra ir literatūrinis gyvenimas; XX a. pirmosios pusės Vilniaus kultūrinis gyvenimas; komparatyvistika (lietuvių- baltarusių literatūriniai ryšiai).
Kovas
Kovo 11 d. – 235 metai, kai Bernsteinbruche (dab. Klaipėdos dalis) 1786 m. kovo 11 d. gimė Kuršių marių ir visų jų intakų žvejybos inspektorius, Klaipėdos krašto lietuvių tautosakos rinkėjas, Mažosios Lietuvos lituanistinio sąjūdžio dalyvis Ernestas Vilhelmas Berbomas (Beerbohm). Vidurinį mokslą ėjo Karaliaučiuje, vėliau dirbo savo tėvo (pirklio) įmonėje. Darbo reikalais važinėjo į Daniją, Švediją, Norvegiją. 1814 m. Klaipėdoje pradėjo savarankišką komercinę veiklą. Buvo išrinktas į Klaipėdos miesto seniūnų kolegiją. Atsisakęs sėkmingos prekybos, 1821 m. įsikūrė iš uošvės pirktame Muižės (Šilutės aps.) dvare (vok. Feilenhof), kurį imta vadinti Mažąja Italija, nes Berbomas sutvarkė sodybą, užveisė labai gražų parką ir sodą. Klaipėdos tarybai pasiūlius, 1835–40 m. buvo išrinktas miesto burmistru. 1840 m. atsisakė tarnybos ir vėl grįžo į Muižę. 1841–43 m. buvo Kuršių marių ir visų jų intakų žvejybos inspektoriumi. Vokiškai išspausdino etnografinių straipsnių, eilių apie smėlio užpustytus Karvaičius. Šeimyninėje kronikoje „Kai kurios žinios apie Jociškius, jų ankstesnius savininkus bei palikuonis pateikia informacijos apie Kuršių nerijos istoriją, žymesniąsias šeimas“. Paskelbė kartu su originalais į vokiečių kalbą išverstų lietuvių liaudies dainų, paliko jų užrašymų, kurių yra siuntęs Liudvikui Rėzai. Kristijono Milkaus žodyno papildymų teikė Georgui Neselmanui, Augustui Šleicheriui. Mirė 1865 m. vasario 20 d. Peilėje, Šilutės r.
Kovo 27 d. – 90 metų, kai Vilkiautinyje (Varėnos r.) 1931 m. kovo 27 d. gimė prozininkas, muziejininkas, mokytojas ekspertas, kraštietis Vytautas Mizeras. 1948 m. baigė Leipalingio gimnaziją, 1955 m. – Šiaulių mokytojų institutą, 1966 m. – Vilniaus pedagoginį institutą. Jis nuo 1948 m. mokytojavo. V. Mizeras 1948–1949 m. buvo Mikyčių ir Teizų (Lazdijų r.), 1949–1958 m. – Kivylių ir Bikavėnų (Šilutės r.) pradinių mokyklų vedėjas. 1958–1962 m. Jonaičių (Šilutės r.) aštuonmetės mokyklos, 1963–1964 m. – Raguviškių (Kretingos r.) aštuonmetės mokyklos, 1964–1971 m. – Darbėnų vidurinės mokyklos, 1971–1975 m. – Elektrėnų (Trakų r.) internatinės mokyklos direktorius. 1975–1991 m. – Elektrėnų „Ąžuolyno“ vidurinės mokyklos direktorius, 1991–2002 m. – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, vadovavo Literatūros ir meno muziejui. 1995 m. suteikta lietuvių kalbos mokytojo eksperto kvalifikacija. 1991–2002 m. V. Mizeras buvo Elektrėnų meno muziejaus įkūrėjas ir direktorius. Lietuvos mokytojų literatų draugijos „Spindulys“ pirmininkas. Parašė 12 grožinės literatūros knygų, jis yra Elektrėnų bei Merkinės apylinkių istorinių knygų bendraautoris. Kūryboje svarstomos pedagoginės problemos, idealų likimas karo ir pokario sąlygomis. Beletrizuotų vaizdelių, didaktinių apmąstymų, esė, laiškų, miniatiūrų bei kitomis formomis perteikiami vaiko brandos pokyčiai, mokyklos atmosfera, dalijamasi pedagogine patirtimi. V. Mizero kūryba spausdinta keturiuose almanachuose.
Kovo 30 d. – 60 metų, kai Klaipėdoje 1941 m. kovo 30 d. mirė Mažosios Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas, poetas, giesmių autorius, giesmynų sudarytojas Kristupas Lekšas. Palaidotas Laugalių kapinėse (Šilutės r.). Gimė 1872 m. rugpjūčio 31 d. Striluose (Pagėgių valsč.). 1923 m. redagavo laikraštį „Laukininkas“. „Birutės“ draugijos, Šaulių sąjungos Klaipėdos skyriaus veikėjas. K. Lekšas su kitais Klaipėdos krašte įsteigė jaunimo draugijų. Sukūrė religinių, patriotinių bei lyrinių eilių. Kartu su E. Endrulaičiu 1909 m. išleido rinkinį „Naujos giesmių knygelės“, pats vienas – rinkinį „Rūtų vainikėlis, arba Svodbos eilės“ (1908 m., 2 leidimas 1922 m.). Pasirašydavo Vieversėlio slapyvardžiu. Sudarė ir paskelbė evangelikų liuteronų giesmių rinkinį „Ziono varpelis“ (1920 m., 2 leidimas 1932 m. Antrajame leidime yra 140 giesmių), su M. Kundriumi išleido „Draugystės giesmių knygeles“ (1925). Jo giesmės buvo spausdinamos Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų giesmynuose. Kūrybai įtakos turėjo Maironis.
Balandis
Balandžio 12 d. – 160 metų, kai Šilutėje, A. Umlaufo spaustuvėje, išspausdintas pirmasis vietos laikraštis „Heidekruger Anzeiger“ lietuvių ir vokiečių kalbomis.
Balandžio 15 d. – 90 metų, kai Klaipėdoje 1931 m. balandžio 15 d. gimė poetas, prozininkas, vertėjas Vytautas Karalius. 1954 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija), 1954–1958 m. jame dėstė anglų kalbą. Nuo 1966 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Išleido penkis eilėraščių rinkinius: „Šviesa ir akys“ (1960), „Ugnies estafetė“ (1964), „Tylos veidrodis“ (1972), „Rašo saulė šešėlius“ (1982), „Aureolės ir kepurės“ (1980). V. Karalius atnaujino lietuvių aforistikos žanrą išleisdamas rinkinius „Žolė Trojos arkliui“ (1984), „Pusantro sparno“ (1985), „Nulis kilpoje“ (1996), „Po saulės dėme“ (2016); keletas jų išleista rusų ir vokiečių k. (V. Karaliaus vertimas). Išvertė P. Celano, A. Gustas, H. M. Enzensbergerio, P. Nerudos eilėraščių, W. Schmiedo eilėraščių rinkinį „Vyno diena ąsočiuose“, M. Krügerio eilėraščių rinkinį „Keistas grožis tylos“ (abi 2002), R. Kunze`s poezijos rinktinę „Moneta visomis kalbomis“ (2003), F. Dürrenmatto dramą „Frankas V.“ (past. 1969). Sudarė Rytų Vokietijos poezijos vertimų antologiją „Veidai ir rankos“ (1984). Mirė 2019 m. gegužės 15 d. Vilniuje.
Gegužė
Gegužės 2 d. – 90 metų, kai Ambručių k. (Jurbarko r.) 1931 m. gegužės 2 d. gimė literatė, bibliotekininkė Vladislava Minelgaitė–Biliūnienė. Pagėgių vidurinėje mokykloje ji baigė 8 klases. Smalininkuose (Jurbarko r.) mokėsi siuvėjos amato. 1973 m. baigė Klaipėdos žemės ūkio technikumą, įgijo buhalterinės apskaitos specialybę. 1976 m. pradėjo dirbti Šilutės centrinės bibliotekos (dabar Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka) Žemaitkiemio filialo vyr. bibliotekininke. 1991–1992 m. dirbo Usėnų filiale. 2014 m. ilgametė bibliotekos darbuotoja už išleistus autorinius eilėraščių rinkinius, meilę knygai, poetiniam žodžiui, už šilumą skaitytojui įrašyta į Usėnų seniūnijos Garbės piliečių knygą. V. Biliūnienė parašė eilėraščių knygelę „Rudens paunksmėje“ (2004), eilėraščių knygą vaikams „Saulėgrąžos kepurė“ (2010), poezijos knygelę „Prie gimtųjų krantų“ (2015). Mirė 2016 m. lapkričio 8 d.
Gegužės 25 d. – 80 metų, kai Tauragėje 1941 m. gegužės 25 d. gimė poetas, treneris Romas Bernotas. 1968 m. jis baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą, 1973 m. – Šiaulių pedagoginį institutą (dab. Šiaulių universitetas), 1975 m. – Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (dab. Lietuvos sporto universitetas). Išleido knygas: „Jaunystės brydė“ (2006), „Kur tu, mano deive“ (2008) „Tau, Tėvyne, mano daina“ (2013), „Padovanok dainoj man Lietuvą“ (2014); „Veidų šiluma“ (2014), „Čia mūsų namai“ (2016), „Ekspromtai draugams“ (2016). R. Bernotas, nors ir gimė Tauragėje, savo gimtine norėtų vadinti Šilutę, nes čia jis pasiekė pirmąją savo pergalę, pirmąjį rekordą, parašė pirmąjį eilėraštį.
Birželis
Birželio 12 d. – 85 metai, kai Makiuose (Šilutės r.) 1936 m. birželio 12 d. gimė filologijos mokslų daktarė, kalbininkė, Klaipėdos krašto tarmių, istorijos ir etnokultūros tyrinėtoja Janina Vaičiulytė-Janavičienė. 1948–1955 m. Janina Janavičienė mokėsi Žemaičių Naumiesčio gimnazijoje (Šilutės r.). 1955–1959 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dab. Lietuvos edukologijos universitetas). 1982–1986 m. Vilniaus universitete baigtos doktorantūros studijos. 1959–1965 m. J. Janavičienė dirbo mokytoja Šilutės jaunimo vidurinėje mokykloje. 1975–1991 m. dirbo anglų kalbos dėstytoja Klaipėdos universitete. 1991–2006 m. – dėstytoja, docentė Klaipėdos universitete. Ji nuo 1992 m. aktyviai dalyvavo Žemaičių Naumiesčio visuomeninėje veikloje. Ne kartą skaityti pranešimai Žemaičių Naumiesčio tarmės, istorijos, etnokultūros klausimais. Ištirta ir aprašyta Žemaičių Naumiesčio apylinkių tarmė. 1985 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją „Žemaičių Naumiesčio lietuvių kalbos sociolingvistiniai aspektai“. J. Janavičienė parašė ne vieną knygą su bendraautoriais, publikavo daug mokslinių straipsnių, skaitė įvairių pranešimų tarmių tyrimo bei Mažosios Lietuvos istorijos ir etnokultūros klausimais. Mokslinio tyrinėjimo sritys: Klaipėdos krašto tarmės, jų istorija ir etnokultūra, lyginamosios kalbotyros klausimai.
Birželio 28 d. – 80 metų, kai Virkytuose (Šilutės r.) 1941 m. birželio 28 d. gimė rašytoja, pedagogė, kraštotyrininkė Edita Barauskienė. 1949–1960 m. mokėsi Saugų (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje, 1961–1966 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete (dab. Vilniaus edukologijos universitetas) biologijos specialybę, mokytojavo Priekulėje. 2003 m. Priekulės I. Simonaitytės vidurinėje mokykloje (dab. Priekulės I. Simonaitytės gimnazija) įkūrė istorijos, etnografijos muziejų. 1998 m. išleido knygą apie Ievą Simonaitytę „Vyžeikių karalienė“, 2004 m. – tos knygos penkias noveles atskira knyga vokiečių kalba „Sand vom Memelland“. 2006 m. E. Barauskienė sudarė ir išleido pasakojimų knygą „Mažas miestelis prie didelio kelio“, kurioje didesnė dalis straipsnių yra jos pačios parašyta. Tai knyga apie Priekulės istoriją, jos žmones bei pokario įvykius Klaipėdos krašte. 2007 m. išleido knygos antrąją dalį „Prisiminimai ir kūryba. Priekulė“. 2007 m. pasirodė E. Barauskienės istorinis romanas apie Martyną Mažvydą „Žodi, nekrisk ant akmens“, 2014 m. – istorinis romanas apie Kristijoną Donelaitį „Tolminkiemio sodininkas“. 1999 m. už knygą „Vyžeikių karalienė“ E. Barauskienė gavo I. Simonaitytės literatūrinę premiją, 2006 m. už Mažosios Lietuvos krašto etnokultūros puoselėjimą – Agluonėnų seniūnijos įsteigtą I. Simonaitytės premiją. 2009 m. už romaną „Amžinasis keleivis Abraomas iš Kulvos“ rašytojai paskirta Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus minėjimo premija, 2014 m. už knygą „Karūna žalčių karaliui“ – Jono Marcinkevičiaus premija. 2015 m. už romaną „Tolminkiemio sodininkas“ E. Barauskienė tapo Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuoto literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ Fridricho Bajoraičio premijos laureate.
Liepa
Liepos 2 d. – 110 metų, kai Žakainių k. (Šilutės r.) 1911 m. liepos 2 d. gimė poetas, klasikinės vokiečių literatūros vertėjas Vladas Nausėdas. Mokėsi Žakainių kaimo mokykloje. Savarankiškai išmoko lotynų, prancūzų kalbas. Trumpai mokėsi Žemaičių Naumiesčio progimnazijoje, vėliau – Švėkšnos gimnazijoje. 1931 m. baigė Tauragės mokytojų seminariją, 1932 m. pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, pedagogiką ir germanų filologiją Vytauto Didžiojo universitete.
V. Nausėdas parašė kraštui ir Lietuvos istorijai reikšmingų darbų: monografiją „Lietuvių kova prieš germanizaciją Klaipėdos krašto mokyklose XVI–XX a.“, veikalą „Klaipėdos krašto kultūros istorijos bruožai“. Parašė ir paskelbė spaudoje 200 straipsnių apie Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto kultūros ir švietimo istoriją. Jis yra surengęs ne vieną mokslinę konferenciją Klaipėdos krašto istorijos tyrinėjimo klausimais. V. Nausėdas išvertė nemažai F. Šilerio, J. W. Gėtės, H. Heinės ir kt. poetų eilėraščių. 1980 m. buvo išleistas V. Nausėdo iš vokiečių kalbos išverstas viduramžių herojinis epas „Nybelungų giesmė“, 2002 m. – „Gudrūna“. Buvo pradėjęs versti XII–XIII a. Islandijos ir Norvegijos sakmes, pavadintas „Eda“. V. Nausėdo eilėraščių rinkinys „Saulėlydžio žaros“ buvo išleistas 1991 m., praėjus beveik dešimčiai metų nuo poeto mirties. Tai ryškiausia jo originaliosios meninės kūrybos dalis, kurią pats poetas buvo parinkęs spaudai. Mirė 1983 m. birželio 6 d. Klaipėdoje. Palaidotas Lėbartų kapinėse netoli Klaipėdos. 2011 m. liepos 23 d. minint V. Nausėdo 100-ąsias gimimo metines Žakainiuose, Gardamo seniūnijoje, atidengtas paminklinis akmuo.
Rugpjūtis
Rugpjūčio 16 d. – 85 metai, kai Veisiejuose 1936 m. rugpjūčio 16 d. gimė archeologas, ekonomistas, rašytojas Rokas Flikas (vok. Rokas Flick, iki 1989 m. Rokas Alvydas Liaukonis). Jis nuo 1945 m. gyveno Šilutėje, kur 1954 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). 1959 m. Vilniaus universitete baigė archeologiją, 1966 m. – pramonės ekonomiką. 1970–1974 m. Maskvos I. Gubkino naftos ir dujų pramonės instituto aspirantas. R. Flikas nuo 2014 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Rašytojo kūrybos šerdis – Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto temos. Parašė: vienaveiksmę istorinę dramą – monologą apie garsias Lietuvos moteris „Ištiesk pagalbos ranką man“ (2008); autobiografinę apybraižą „Atrastoji žemė“ (2008); romaną „Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją“ (2010); romaną „Paskutinis traukinys“ (2012). Ketvirtajame 2009–2012 m. literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…2012“ konkurse rašytojui R. Flikui už romanus „Šiaurės Sachara“ ir „Paskutinis traukinys“ įteikta Prozos nominacija. 2014 m. išleistas romanas „Emma, pastoriaus duktė“, už kurį 2015 m. paskirta Ievos Simonaitytės premija. 2016 m. išleistas romanas „Pradingę klajojančiam smėlyje: romanas apie senovės kuršius“, 2018 m. – romanas „Išlikę karo verpetuose“, 2020 m. – romanas „Turtų voratinklyje“.
Rugsėjis
Rugsėjo 10 d. – 90 metų, kai Rimženčiuose (Šilutės r.) 1931 m. rugsėjo 10 d. gimė pedagogas, Mažosios Lietuvos istorikas, socialinių mokslų daktaras Albertas Juška. 1951 m. baigė Šilutės gimnaziją (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). 1953 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Klaipėdos mokytojų institute, 1958 m. – Vilniaus pedagoginiame institute. 1974 m. pedagogikos mokslų kandidatas. 1958–1968 m. – vidurinių mokyklų, 1968–1976 m. – Klaipėdos 15-osios vidurinės mokyklos direktorius. 1974–1991 m. – Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų, 1991–2001 m. – Klaipėdos universiteto dėstytojas, nuo 1977 m. docentas. 1975–1979 m. – Pedagogikos fakulteto dekanas, 1979–1989 m. – mokslo reikalų prorektorius. Mažosios Lietuvos enciklopedijos, Visuotinės lietuvių enciklopedijos, leidinių apie Mažają Lietuvą straipsnių autorius. Pirmasis detaliai ir plačiai atskleidė Evangelikų bažnyčios ir mokyklų, ypač lietuviškų, raidą Prūsijoje nuo XVI a. Išleistos knygos: „ Lietuvininkų žemė“, su J. Mališausku ir V. Pupšiu (1994); „Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918–1941 m.“, vienas autorių, (1996); „Mokyklos pedagogika“, su V. Jakavičiumi, (1996); monografija „Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX a.“ (1997); „Lietuvos reformatų bažnyčios“, vienas autorių, (vok. Die reformatorischen Kirchen Litauens), (1998); monografija „Mažosios Lietuvos mokykla“ (2003 m.) ir kt. Mirė 2014 m. gruodžio 21 d. Klaipėdoje.
Rugsėjo 25 d. – 270 metų, kai Šilokarčemoje (dab. Šilutės r.) 1751 m. rugsėjo 25 d. gimė Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos darbuotojas, mokytojas, kunigas Kristijonas Dovydas Vitikas. Jis nuo 1770 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. 1779–1782 m. buvo Plaškių, 1783-1796 m. – Kaukėnų precentoriumi, nuo 1796 m. kunigavo Karvaičiuose (Kuršių Nerijoje), nuo 1809 m. – Kaukėnuose. 1785–1791 m. globojo savo giminaitį našlaitį Liudviką Gediminą Rėzą (1776–1840), kuris vėliau tapo poetu, mokslininku, kultūros veikėju, Karaliaučiaus universiteto profesoriumi. Nors K. Vitiko literatūrinis palikimas negausus, bet jis minėtinas. Vertė į lietuvių kalbą giesmes, rinko lietuvių liaudies dainas, iš kurių dvi L. Rėza įdėjo į savo dainyną. 1820 m. išleido jau mirusio kunigo Jono Fridricho Pušio (1740–1818) giesmių rinkinį „Kelios šventos giesmelės ant mano paminklo mieliems lietuvininkams Tilžės parapijos surašytos“. K. Vitikas mirė 1824 m. gegužės 25 d. Kaukėnuose.
Spalis
Spalio 6 d. – 100 metų, kai Marijampolėje 1921 m. spalio 7 d. gimė kalbininkas, vertėjas Zigfrydas Kalvaitis. Mokėsi Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Švediją. Mokėsi Vakarų universitetuose, studijavo lietuvių etimologiją. Tyrinėjo Egipto hieroglifus, lietuvių rašto ir žodžio ryšius su graikų, egiptiečių ir skandinavų ženklų sistemomis. Parašė keletą mokslinių darbų. Stengėsi suprasti ir apibūdinti lietuvių kilmę bei sklaidą tarp pasaulio tautų. Prasidėjus atgimimui, Z. Kalvaitis atvykdavo į Lietuvą, skaitė pranešimus, leidykloms įteikė savo mokslinius darbus, organizavo labdaros siuntinius Lietuvai. Jo iniciatyva įkurta Lietuvos labdaros sąjunga „Avilys“. Z. Kalvaitis sudarinėjo lietuvių – švedų kalbos žodyną, kuris liko nebaigtas. 1989 m. norvegų kalba išleido lietuvių poezijos rinkinį „Poesi fra Litauen. En antologi 1780–1980“ – antologiją, aprėpiančią lietuvių poetinę kūrybą nuo Dionizo Poškos iki Gintaro Patacko. Mirė 1997 m. rugsėjo 27 d. Kungelve, Švedijoje. Urną su palaikais į Lietuvą atvežė žmona Maj Britt ir duktė Birutė. Kungelvo kapinėse liko jo simbolinis kapas. 1999 m. palaidotas Nikėlų kaime, Švėkšnos parapijos evangelikų liuteronų kapinėse, šalia savo.
Spalio 12 d. – 85 metai, kai Rimženčiuose (Šilutės r.) 1936 m. spalio 12 d. gimė bibliotekininkė, tautosakos ir žodžių rinkėja Marta Juškaitė. 1963 baigė Vilniaus universitetą, įgijo bibliotekininkės-bibliografės specialybę. Dirbo Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Ji nuo 1972 m. buvo aktyvi kraštotyrininkė ir ekspedicijų dalyvė. Nemažą laisvalaikio dalį skyrė Klaipėdos krašto tradicinei dvasinei ir materialinei kultūrai fiksuoti. Šio krašto senąsias šnektas išlaikiusių žmonių vartojamos leksikos pavyzdžiais talkino ir rengiant akademinį Lietuvių kalbos žodyną. Iš savo motinos užrašė per 700 vienetų Paprūsės tautosakos, etnografijos dalykų, būdingų senų tarmės žodžių. Iš Klaipėdos krašto lietuvininkų (Erčiaus Jurgenaičio, Adomo Goberio iš Rusnės, doviliškės Helenės Tylienės, Karklininkų žvejų ir kitų), iš poeto Frydricho Bajoraičio-Paukštelio sesers Lidijos Bajoraitės, prisiglaudusios Kaune, užrašė tautosakos, atsiminimų, vietų vardų ir kitko. Dalis M. Juškaitės užrašytos medžiagos paskelbta knygose „Rusnė“ (1992), „Lietuvininkų žodis“ (1995) ir kitur. M. Juškaitės surinkta medžiaga (rankraščiai, magnetofono įrašai) yra Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvių kalbos institutų fonduose Vilniuje. Parengė kunigo Miko Preikšaičio bibliotekos Tauragėje apie 10 tūkst. vienetų retų spaudinių kartoteką. Čia gausu Mažosios Lietuvos ir kitokių lietuviškų leidinių. Mirė 2018 m. balandžio 10 d. Jonavoje.
Lapkritis
Lapkričio 19 d. – 70 metų, kai Pricmų kaime (Šilutės r.) 1951 m. lapkričio 19 d. gimė literatė, knygų autorė Laimutė Pranauskaitė-Mataitienė. Pirmoji jos eilėraščių knyga „Lapkritys“ išleista 2007 m. Čia randami ir vaikystės išgyvenimai, ir to meto aplinkos bei giminystės ryšių perteikimas. Labai šiltai aprašomas buvęs šeimos gyvenimas ir susiklostę santykiai. Nors augusi ir brendusi dideliame brolių ir seserų būryje, kur vieniems su kitais tekdavo dalintis ne tik namų apyvokos daiktais, bet ir tėvų meile, ji labai šiltai, su didžiausia pagarba atsiliepia apie juos ir visą knygutę dedikuoja tėvams. Eilėraščiai joje sudėlioti į keletą skyrių, kuriuose perteikiami vaikystės įspūdžiai ir buvusios svajonės, aprašomas Kintų ir Kuršmarių grožis bei paslaptys. Prieš keletą metų su vyru gyventi vėl grįžusi į vaikystės miestelį L. Pranauskaitė-Mataitienė aprašinėja iš naujo patiriamas nuotaikas ir gyvenimo džiaugsmą. Išleisti poezijos knygutę „Lapkritys“ paskatino jos sesuo, tautodailininkė Aldona Jonikienė, o sudaryti ją padėjo šilutiškė Romualda Dobranskienė.
Gruodis
Gruodžio 6 d. – 130 metų, kai Poviluose (Šilutės r.) 1891 m. gruodžio 6 d. gimė Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, publicistas Mikelis Ašmys. 1898–1905 m. lankė Kintų triklasę mokyklą. 1906 m. išvyko į Klaipėdą tęsti mokslų gimnazijoje. Besimokydamas gimnazijoje įsijungė į Viliaus Gaigalaičio vadovaujamą „Sandoros“ draugijos veiklą bei ėmė bendradarbiauti „Apžvalgos“ laikraštyje, vėliau ir „Birutėje“, „Lietuviškai vokiškame savaitraštyje“, „Pagalboje“, „Vienybėje lietuvininkų“, „Prūsų lietuvių savaitraštyje“. 1911 m. baigęs Klaipėdos gimnaziją, po metų, iki 1915 m. studijavo teisę Karaliaučiaus, Halės, Berlyno universitetuose. Studijuodamas Vokietijos universitetuose, dalyvavo įvairiose organizacijose. M. Ašmys yra parašęs serijos „Metoula“ („Methode Toussaint Langenscheidt“) „Sprachführer Litauisch“ – lietuvių kalbos vadovėlį (1917). Sudarė serijos „Polyglott Kuntze. Schnellste Erlernung jeder Sprache. Ohne Lehrer“ vokiečių–lietuvių kalbų žodynėlį „Litauisch. Mit genauer Angabe der Aussprache“ (1916). Išleido knygą „Land und Leute in Litauen“ („Lietuvių kraštas ir žmonės“, 1918). Parengė studiją „Die Volkswirtschaft in Litauen“ („Lietuvos tautos ūkis“), kuri buvo išspausdinta žurnale „Litauen“, o 1919 m. Lozanoje išėjo atskira knyga. Savo veikalais M. Ašmys prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės siekių įgyvendinimo, lietuvių kultūros ugdymo. 1918 m. jis išvyko gydytis džiovos į Šveicariją, apsigyveno Lozanos džiovininkų sanatorijoje. Kartu su Juozu Eretu redagavo Lietuvių informacijos biuro biuletenį „Litauen“ bei kitus biuro leidinius vokiečių kalba. Tuo metu M. Ašmys rengė Fribourgo universitete (Šveicarija) disertaciją „Prasikaltimai Prūsų Lietuvoje“, kurią buvo numatyta viešai ginti 1919 m. Tačiau nespėjo to padaryti, nes 1918 m. gruodžio 1 d. pakirstas ligos mirė. Palaidotas Lozanos kapinėse.
Gruodžio 12 d. – 130 metų, kai Virkitų k. (Šilutės r.) 1891 m. gruodžio 12 d. gimė kalbininkas, Mažosios Lietuvos istorikas, kraštotyrininkas Jonas Užpurvis. 1911 m. baigė Klaipėdos mokytojų seminariją. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo telefonistu – slaptų dokumentų vertėju. Po šio karo aktyviai įsijungė į lietuvininkų veiklą, buvo Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narys ir 1918 m. lapkričio 30 d. pasirašė Mažosios Lietuvos tautinės tarybos vadinamąjį Tilžės aktą. Baigė klasikinių kalbų studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete (1930–1933), buvo VDU studentų draugijos „Mažoji Lietuva“ narys. Dirbo mokytoju mokyklose ir gimnazijose. 1923–1930 m. mokytojavo Rokuose, 1934–1939 m. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė anglų ir lotynų kalbas. Klaipėdos kraštą atplėšus nuo Lietuvos, kartu su gimnazija persikėlė į Palangą. 1941–1943 m. Vilniaus universitete dėstė vokiečių kalbą. Grįžęs į Klaipėdą, 1945–1949 m., vėl dirbo gimnazijoje, o lotynų kalbą dėstė Medicinos mokykloje. Nuo jaunystės pasižymėjo gabumais kalboms, mokėjo 11 kalbų. 1949 m. visa šeima buvo ištremta į Sibirą. 1962 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Saugose, vėliau – Šilutėje. Negavęs darbo 1967 m. išvyko į Vakarų Vokietiją. J. Užpurvis visą šį laiką rašė straipsnius apie Mažosios Lietuvos istoriją (tyrė prūsų, lietuvių kovų su Kryžiuočių ordinu istoriją), studijas kalbos klausimais, prisidėjo prie akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimo, rašė grožinę literatūrą, atsiminimus, nors ir žinojo, kad jie Lietuvoje spausdinami nebus. Buvo surinkęs smulkiosios tautosakos, pasakų, dainų. Mažosios Lietuvos fondas Čikagoje vokiečių kalba išleido J. Užpurvio knygą „Trys kalbinės studijos“, kurioje aprašoma gimtoji Saugų tarmė, aiškinama Klaipėdos pavadinimo Memel kilmė, aptariama Kristijono Donelaičio kūryba. J. Užpurvis mirė 1992 m. rugsėjo 12 d. Vokietijoje, Pulheime, prie Kiolno.
Gruodžio 15 d. – 300 metų, kai Bartuose arba Bartėnuose (dab. Kaliningrado sr.)1721 m. gruodžio 15 d. gimė vertėjas, giesmių eiliuotojas, raštijos darbuotojas Kristijonas Lovynas. 1737 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą, studijavo teologijos mokslus. Baigęs universitetą buvo precentoriumi Katyčiuose, Plaškiuose, Klaipėdoje, Kretingalėje, Plyviškiuose, Įsrutyje. 1752–1754 m. mokytojavo Potsdamo našlaičių prieglaudoje. 1755 m. jį paskyrė Jurbarko (Georgenburgo) prie Įsruties kunigu, o 1771 m. perkėlė į Joneikiškius (dab. Naujojoje, Kaliningrado sr.). K. Lovynas ragino pagerinti Jono Berento giesmyną ir buvo jau pradėjęs tą darbą, bet 1771 m. atsisakė ir perdavė jį Klaipėdos kunigui Christianui Nicolausui Wolffui. Vėliau iš Ch. Wolffo tą darbą perėmė Gotfridas Ostermejeris. Pastarasis išleido giesmyną, iš dalies pasinaudodamas K. Lovyno pataisomis ir pastabomis. Dešimt K. Lovyno sukurtų giesmių buvo įdėta į minėtąjį giesmyną. Buvo ir daugiau K. Lovyno išspausdintų giesmių: 8 išspausdintos Psalmių knygose, dar 8 jo giesmės yra išspausdintos Kristijono Gotlibo Milkaus giesmyne, išleistame 1806 m., ir 4 giesmės – K. G. Keberio giesmyne (1832). K. Lovynas iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą išvertė šias knygas: Dovydo Holaco „Evangeliškas malonės davadas…“, leidimas pasirodė 1768 m. Karaliaučiuje, 1801 m. ten pat išėjo antras ir 1840 m. Klaipėdoje – trečias leidimas, ir Haselbergo „Pamokinimas apie užauginimą vaikų“, kuri buvo išleista 1782 m. Karaliaučiuje. Tai pirmoji pedagoginė knyga lietuvių kalba (iki mūsų dienų neišliko). K. Lovynas apie 1781 m. išleido giesmynėlį savo parapijos reikalams. Iš viso jame buvo tik 5 giesmės. Iki šiol nė vieno giesmynėlio egzemplioriaus nesurasta. K. Lovynas pradėjo taisyti Gotfrido Ostermejerio giesmyną, bet kai jį iškritikavo žinomas lietuvių raštijos darbuotojas Kristijonas Gotlibas Milkus (1732–1807), tą darbą metė. K. Lovynas yra parašęs ir išleidęs lietuvišką pamokslą „Apie malonės algą viernų mokytojų“, pasakytą laidojant jo uošvį, Įsruties vyskupą Hahną, tačiau šis leidinys nesurastas. Kartu su Fabijonu Kalavu ir Paulu Schroederiu K. Lovynas padėjo parengti Gotfrydui Ostermejeriui „Giesmes šventas bažnyčioje ir namie giedamas“, kurios buvo išleistos 1780 m. ir dėl kurių kilo aštri polemika su Kristijonu Gotlibu Milkumi. K. Lovynas mirė 1789 m. vasario 3 d. Joneikiškiuose.