2022 m. įžymių datų, susijusių su Šilutės krašto knygininkais ir senąja spauda, kalendorius

Sausis

Sausio 8 d. – 475 metai, kai 1547 m. sausio 8 d. Karaliaučiuje išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Manoma, kad jo autoriaus gimtinė turėtų būti žemaičių šnektos plotelyje tarp Žemaičių Naumiesčio – Gardamo – Švėkšnos, šiek tiek tolyn į Rietavo pusę. 2001 m. gegužės 7 d. tarp Gardamo ir Švėkšnos (Šilutės r.), prie Laukstėnų kaimo ribos, pastatytas paminklinis akmuo M. Mažvydui.

Vasaris

Vasario 10 d. – 270 metų, kai Kalininkuose (Šilokarčemos aps.) 1752 m. vasario 10 d. mirė mokytojas, evangelikų liuteronų kunigas, knygininkas Kristupas Šperberis. Studijavo Karaliaučiaus universitete. Vėliau dirbo mokytoju, kunigavo. Išvertė dalį Biblijos, kuri buvo išleista 1735 m. Gimė 1674 m. rugpjūčio 5 d. Įsėje (Pakalnės aps.).

Kovas

Kovo 2 d. – 90 metų, kai Karceviškiuose (Šilutės r.) 1932 m. kovo 2 d. gimė poetė, dailininkė Aldona Gustas. Ji nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos gyvena Berlyne (Vokietija). 1972 įkūrė „Berliner Malerpoeten“ kartu su Giunteriu GrasuKurtu Muhlenhauptu ir kt. A. Gustas pirmasis eilėraščių tomas pasirodė 1962 m. legendinėje eremitų spaudoje. Nuo to laiko daug poetės eilių tomų pasirodė Eremitenpresse (Diuseldorfas) ir Corvinus Presse (Berlynas), daugiausia su pačios piešiniais ir grafikos darbais. Eilėraščiai įtraukti į 100 antologijų. Tekstai versti į lietuvių, italų, ispanų, prancūzų, amerikiečių anglų, rusų ir lenkų kalbas.

 

Kovo 7 d. – 80 metų, kai Stemplių k. (Šilutės r.) 1942 m. kovo 7 d. gimė rašytoja, vaikų literatūros kūrėja, pedagogė Birutė Lengvenienė. 1959 m. baigė Švėkšnos vidurinę mokyklą (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija), 1963 m. – Kūno kultūros universitetą. 14 metų dirbo kūno kultūros mokytoja Kvėdarnoje ir 35 metus – kūno kultūros mokytoja Rietavo Žemaitijos kolegijoje. Rašytojų sąjungos narė nuo 2010 m. Konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ laureatė (2003). Išleido eilėraščių knygų, dvi poezijos rinktines, knygų vaikams (eiliuotos pasakos su didaktikos elementais), humoreskų. B. Lengvenienės parengti almanachai: „Rietavo poetukai“ – 1–4 klasių Rietavo moksleivių kūrybos (2003), „Savi“ – 40 rietaviškių almanachas (2004). Meilė, moters pasaulis – viena pagrindinių rašytojos temų. Jos kūryboje gausu atviros, išjaustos, tikros meilės lyrikos. Greta – gyvenimo priešpriešos, tautos istorija ir dabartis. Mirė 2010 m. gruodžio 8 d.

 

Kovo 18 d. – 160 metų, kai 1862 m. kovo 18 d. Virkytuose, netoli Saugų (Šilutės aps.), gimė Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas,  tautinio atgimimo spaudos kūrėjas, aušrininkas Jurgis Mikšas. Mokėsi Tilžės gimnazijoje. Pasitaręs su Jonu Šliūpu ir Petru Vileišiu, Jonui Basanavičiui jis pasiūlė leisti visiškai naują laikraštį, J. Šliūpo siūlymu pavadintą „AUSZRA“. Netrukus J. Basanavičius atsiuntė laikraščio programos apmatus su pratarmės tekstu ir keliais rašiniais pirmajam numeriui. 1883 m. buvo nominaliu, o jau 1885–1886 m., kai įsigijo Ragainėje spaustuvę, faktiniu „Aušros“ redaktoriumi. J. Mikšas dar leido laikraštį „Nemuno sargas“. 1885 m. jis buvo „Birutės“ draugijos pirmininku. Kartu su Martynu Jankumi išleido „Lietuvišką „Aušros“ kalendorių ant 1885 metų“. 1900 m. išleido (išvertė iš vokiečių kalbos) teisinių dokumentų sudarymo vadovą. Mirė 1903 m. gegužės 1 d. Labguvoje.

 

Balandis

 

Balandžio 2 d. – 80 metų, kai 1942 m. balandžio 2 d. Mauthauzene (Austrija) mirė Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Martynas Reizgys. Gimė 1886 m. gruodžio 11 d. Venckuose (Klaipėdos aps.). Baigęs Dovilų pradžios mokyklą, mokėsi dailidės amato, o vėliau statė namus. 1906–08 m. tarnavo vokiečių kariuomenėje. Grįžęs tobulinosi savo specialybės srityje ir savarankiškai siekė bendrojo išsilavinimo. Nuo 1912 m. įsitraukė į lietuvių tautinį sąjūdį ir 1909-13 m. su kitais įsteigė Lankupių (Šilutės r.) jaunimo kultūros draugiją. 1919 m. Martyno Reizgio vadovaujama delegacija lietuviškų organizacijų vardu Paryžiaus taikos konferencijai įteikė reikalavimą prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. 1923-34 m. (su pertraukomis) Martynas Reizgys buvo Klaipėdos krašto direktorijos narys, 1930 08 16 – 1931 01 12 ir 1934 06 29 – 12 03 – pirmininkas. Martynas Reizgys priešinosi lietuvių mokyklų vokietinimui, varžė hitlerininkų veiklą. Martynas Reizgys visą laiką aktyviai aktyviai dalyvavo lietuviškų organizacijų veikloje. Nuo pat sukilimo laikų jis veikė Lietuvos šaulių sąjungoje, ilgą laiką buvo XX rinktinės valdybos nariu, beveik visą laiką vadovavo Dovilų šaulių būriui. Martynas Reizgys įsteigė ir visą laiką pirmininkavo Jurgių (Klaipėdos aps.) ūkininkų draugijai. Be to, buvo Dovilų bažnyčios bei Stučių mokyklos tarybų nariu, Jurgių kaimo seniūnu, dalyvavo Sandaros veikloje, buvo Ryto bendrovės akcininku nuo pat jos įsteigimo ir kt.

Gegužė

Gegužės 20 d. – 55 metai, kai Laučiuose (Šilutės r.) 1967 m. gegužės 20 d. gimė docentė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, knygų autorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė. 1985–1990 m. Vilniaus universitete studijavo Lietuvių filologiją. 1993 m. įgijo humanitarinių mokslų daktarės laipsnį. Moksliniai interesai: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir literatūros istorija; reformacija Lietuvoje ir Prūsijos Kunigaikštystėje; Lietuvos religinės minties istorija; tarpkonfesinė XVI–XVII a. polemika; Lietuvos ir Italijos kultūriniai ryšiai; protestantų raštija.
Išleido monografijas „XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Prūsų Lietuva” (1995) ir „Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių – italų evangelikų ryšiai” (2008). 1998 m. kartu su M. Vaičekausku parengė XVI–XVIII a. lietuvių bažnytinių giesmių antologiją „Giesmės dangaus miestui” bei faksimilinį leidinį „Knyga nobažnystės krikščioniškos, 1653” (2004). Parengė  Fridricho Bajoraičio poezijos rinktinę (1932 m. leidinio faksimilė) „Gyvumo žodžiai“ (2008). D. Pociūtė-Abukevičienė yra Lietuvos mokslų akademijos  Jaunųjų mokslininkų mokslinių darbų premijos laureatė (1993, 1995), Vilniaus universiteto Rektoriaus mokslo premijos (2008), LMA Vinco Krėvės-Mickevičiaus premijos (2008) ir  Šilutės literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paikštį, debesį…“ (2009) laureatė.

 

Gegužės 30 d. – 120 metų, kai Poviluose (Šilutės aps.) 1902 m. gegužės 30 d. gimė lietuvių žurnalistas, visuomenės veikėjas Jonas Endrikis Grigolaitis. 1931 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą (teisę). 1932–34 m. Mažosios Lietuvos lietuvių jaunimo draugijų sąjungos „Santara“ vadas. 1932 m. – Draugijos užsienio lietuviams remti iniciatorius. 1941–1945 m. nacių kalintas Soldau ir Sachsenhauseno-Oranienburgo koncentracijos stovyklose. 1946–1947 m. – Lietuvių evangelikų vyriausios bažnyčių tarybos Vokietijoje vicepirmininkas. 1946–1949 m. – Lietuvių tremtinių bendruomenės vadovybės narys, 1949 m. – Hanau lietuvių karo pabėgėlių stovyklos vadovas. Dienraščių „Lietuvos keleivis“ (1932–1934), „Ostsee-Beobachter“ (1936), „Baltischer Beobachter“ (1936–1938) redaktorius. 1939–1940 m. – agentūros ELTA Klaipėdos skyriaus vedėjas, atstovas Vokietijoje, redaktorius. Parašė knygą „Nacių pragare“ ir apysakų rinkinį vokiečių kalba „Novelės prie Baltijos jūros“ („Novellen am Baltischer Meer“, abi 1948). Mirė 1957 m. spalio 18 d. Gautinge (Bavarija, Vokietija).

Birželis

Birželio 27 d. – 125 metai, kai Pėžaičiuose (Klaopėdos aps.) 1897 m. birželio 27 d. gimė Klaipėdos krašto visuomenės veikėjas, bankininkas Jonas Kybrancas. Kilęs iš senos lietuvininkų giminės. 1911 m. rugsėjo 10 d. kunigo Emilio Bleiveiso kartu su Ieva Simonaityte įžegnotas Vanagų bažnyčioje. 1931 baigė neakivaizdžiai Berlyno aukštąją prekybos mokyklą. Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos kariuomenės grenadierius; kovėsi Karpatų ir Prancūzijos frontuose. 1923 dirbo Tautiniame lietuvių banke Klaipėdoje, vėliau šio banko Pagėgių skyriaus buhalteris, valdytojas. 1928–1931 Berlyno aukštojoje prekybos mokykloje baigė neakivaizdinius ekonomikos kursus. Nuo 1929 Žemės ūkio banko Klaipėdos skyriaus buhalteris, vyriausiasis buhalteris, vicedirektorius. 1939 kovo mėn. hitlerinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą pasitraukė į Didžiąją Lietuvą (optantai). 1941 repatrijavo į Vokietiją, dirbo Žemės ūkio banke Zossene (prie Berlyno). 1945–1959 m. – Žemės ūkio banko Šilutės skyriaus valdytojas. Dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime. Artimai bendravo su Martynu JankumiVydūnu, Ieva Simonaityte. Buvo „Aukuro“ draugijos aktyvus narys ir rėmėjas, „Santaros“ tarybos prezidiumo narys, nuo 1929 m. – Klaipėdos krašto mokyklų draugijos valdybos narys. Tvarkė finansinius reikalus, rasdavo krašte ūkininkų, kurie priglausdavo steigiamą privačią lietuvišką mokyklą. Prisidėjo statant, steigiant ir finansuojant Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, Šilutės ir Pagėgių progimnazijas, kitas mokyklas. Nuo 1934 m. Klaipėdos krašto lietuvių organizacijų vykdomojo komiteto pirmininkas, 1932 m. Klaipėdos krašto seimelio lietuvių frakcijos narys. Mirė 1967 m. rugpjūčio 2 d. Šilutėje.

Liepa

Liepos 2 d. – 135 metai, 1887 m. liepos 2 d. Berštininkuose (Pagėgių aps.) gimė  Klaipėdos krašto religijos veikėjas evangelikų liuteronų kunigas Valentinas Gailius. Baigė Tilžės gimnaziją, studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. 1915 m. paskirtas į Verdainės (Šilutė) parapiją, 1921 m. – į Rusnę. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, 1924 m. Lietuvos vyriausybė įsteigė vyskupo įgaliojimams prilygstančią Bažnyčios komisaro pareigybę. Juo paskirtas V. Gailius, turėjęs tvarkyti savarankišką, bet Lietuvos Respublikos jurisdikcijai paklūstančią Klaipėdos krašto bažnytinę provinciją. Jis siekė atgaivinti pamaldas lietuvių kalba, teisingai spręsti pastoracinius tikinčiųjų bendruomenių reikalus, stiprinti lietuvybę. Tam priešinosi vokiečiai. Skirvytėlės ir Akmenos kaimų atstovai, raginami vokiečių, priėmė rezoliucijas, reikalaujančias V. Gailiui uždrausti kunigauti. Pasirodė straipsnių, šmeižiančių Gailiaus veiklą, jį patį. V. Gailius įrodinėjo, kad nė vienoje šalyje nėra tokios padėties kaip Klaipėdos krašte: Direktorija neturi jokios įtakos tvarkant Bažnyčios reikalus. 1924 m. tikybinis ginčas dar labiau sustiprėjo. Remdamasi skundais, Konsistorija atšaukė V. Gailiaus paskyrimą į Rusnę. Jis neteko parapijos ir negalėjo eiti Bažnyčios komisaro pareigų. Jam nepavyko atskirti Klaipėdos krašto Evangelikų Bažnyčios administravimo nuo Berlyno. Netekęs pareigų V. Gailius apsigyveno Klaipėdoje ir Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje dirbo tikybos mokytoju. Kartais laikydavo pamaldas mokytojų seminarijos auloje, anglikonų bažnyčioje, kitose Klaipėdos krašto parapijose. Mirė 1935 m. liepos 27 d. Rusnėje.

 

Liepos 14 d. – 125 metai, kai 1897 m. liepos 14 d. Šyškrantėje (Rusnės vlsč.) gimė žvejys, lietuvininkų evangelikų liuteronų sakytojas, kantorius, lietuvių tautosakos pateikėjas Augustas Dėvilaitis. Baigė Šyškrantės 7 klasių mokyklą. Kai grįžo su pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo pabėgėliais, sovietų kareivių buvo suluošintas už tai, kad gelbėjo nuo laužo Rusnės bažnyčios knygas. Jose rado surašytas 7 savo giminės kartas, tarp kurių buvo tik viena vokietė ir viena kuršininkė (kopininkė). Jau XVIII a. pavardė užrašyta su lietuviška galūne: Dewileitis. Po karo, stingant evangelikų liuteronų kunigų, vietos gyventojams teikė religines paslaugas, rengė kapinių šventes, prižiūrėjo Šyšos kapines. Buvo plačiai žinomas kaip liaudies medicinos akušeris ir veterinaras. 1956–1967 m. Vytautui Kalteniui padainavo apie pusšimtį giesmių, dainų, papasakojo žaidimų (saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne), papasakojo apie sielių plukdymą iš Rusnės į Klaipėdą Vilhelmo kanalu, apie lietuvininkų sovietinį genocidą. V. Kaltenio ir mokytojo Benedikto Slavinsko 7 dešimtmetyje į magnetofono juostą įrašytos 6 dainos buvo dainuojamos „Vorusnės“ etnografinio ansamblio, kitų meno saviveiklos kolektyvų. Jos išspausdintos L. Petrošienės ir J. Bukančio sudarytame Klaipėdos krašto dainų rinkinyje „Bėgau jūružėm“ (1997), be to, panaudojus muzikologės Genovaitės Četkauskienės garso įrašus, – knygoje „Lietuvininkų žodis“ (1995). Mirė 1968 m. rugsėjo 11 d. Rusnėje, palaidotas Šyšos kapinėse.

Rugpjūtis

Rugpjūčio 15 d. – 170 metų, kai 1852 m. rugpjūčio 15 d. Galbrasčiuose (Ragainės aps.) gimė Mažosios Lietuvos tautosakos rinkėjas, spaudos darbuotojas, vertėjas, kalbininkas, evangelikų liuteronų kunigas Kristupas Jurkšaitis. Mokėsi Tilžės gimnazijoje, Karaliaučiaus universitete. 1879–1882 mokytojavo ir kunigavo Priekulėje, 1882–1896 m. – Saugose. Kurį laiką gyveno Krante, Karaliaučiuje. 1912–1915 m. kunigavo Rusnėje. Lietuvių literatūros draugijos narys. 1899–1907 m.  redagavo „Tilžės keleivį“, šio priedą „Keleivio draugas“, rengė „Tilžės keleivio kalendras“ (1900–1905). Išleido vokiečių kalbos vadovėlį „Trumpa vokiečių gramatika, arba kalbamokslis lietuvininkams, lietuviams, žemaičiams ant tobulo pasimokinimo vokiškosios kalbos“ (1900). Buvo parengęs lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodynus, lietuvių kalbos gramatiką. „Tilžės keleivio“ prieduose kiek paredagavęs ir sutrumpinęs paskelbė Jono Bretkūno „Postilę“. Veikiausiai jo parengta ir kaip „Tilžės keleivio“ priedas (1902–1903) paskelbta Lietuvos istorija „Lietuvininkų giminės nusidavimai“. Rinko tautosaką: 1898 m. išleido „Litauische Märchen und Erzahlungen“ („Lietuviškos pasakos ir pasakojimai“). Tai daugiausia K. Jurkšaičio gimtinėje surinkta (užrašyta tarmiškai ir sukirčiuota) tautosaka su vertimais į vokiečių kalbą. Jo surinktos tautosakos paskelbta Jono Basanavičiaus išleistuose pasakų rinkiniuose ir Lietuvių literatūros draugijos leidinyje „Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft“. Parašė knygą „Jeruzales išpustyjims“ (1881, 1901). Liaudies mokykloms parengė giesmynėlį su 80 giesmių (išleistas 1901), tikybos vadovėlį „Wieros dalykai <…>“ (1903). 1914 m. Berlyne išspausdino prabangią didelio formato evangelikų mišių knygą „Aš bei mano namai norim Viešpačiui šlužyti“ su medžio raižiniais ir spalvotomis litografijomis, verstą Kaukėnų kunigo K. L. F. Neiso. Tai pamokslų rinkinys, puošniausia Mažosios Lietuvos knyga. Mirė 1915 m. birželio 17 d. Rusnėje, palaidotas Rusnės bažnyčios šventoriuje.

 

Rugpjūčio 31 d. – 150 metų, kai 1872 m. rugpjūčio 31 d. Striluose (Tilžės aps.)  gimė Mažosios Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas, poetas, giesmių kūrėjas, giesmynų sudarytojas, ūkininkas ir verslininkas Kristupas Lekšas. Baigęs liaudies mokyklą, lankė vakarinius kursus. 1892 m. ir 1896 m. kartu su kitais lietuvininkais Pagėgių ir Šilutės apylinkėse rinko parašus peticijoms Vokietijos kaizeriui dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas ir dėl lietuvių atstovų dalyvavimo Vokietijos reichstage. Įsteigė „Apžvalgos“ literatūrinį priedą „Bitelė“. K. Lekšas dalyvavo įvairių Mažosios Lietuvos kultūros organizacijų darbe. 1923 m. redagavo laikraštį „Laukininkas“. Aktyviai veikė „Birutės“ draugijoje ir Šaulių sąjungos Klaipėdos skyriuje, padėjo įsteigti jaunimo draugijas: „Liepą“ Plaškiuose, „Ąžuolą“ Vyžiuose, „Varpą“ Natkiškiuose, „Vainiką“ Katyčiuose ir kitas. Dalyvavo surinkimų veikloje. Lekšas žymus poezijos kūrėjas. Būdamas 16 metų pradėjo rašyti eilėraščius. Kūrė religines, patriotines, progines, lyrines eiles. 1909 m. kartu su Endrikiu Endrulaičiu išleido rinkinėlį „Naujos giesmjų knygelės“. Savo eiles K. Lekšas paskelbė rinkinyje „Rūtų vainikėlis, arba Svodbos eilės“ (1908; 2 leidimas 1922). Šioje knygoje sudėti eiliuoti sveikinimai, oracijos, eilės sužadėtuvių, vestuvių ir vestuvių jubiliejų, gandro sutiktuvių progomis. Eilėraščius pasirašydavo Vieversėlio slapyvardžiu. Daug savo eilių K. Lekšas paskelbė periodiniuose leidiniuose: „Kaimyne“, „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“, „Saulėtekoje“, „Tilžės keleivyje“, „Lietuvos keleivyje“. K. Lekšas sudarė ir išleido religinių giesmių rinkinį „Ziono varpelis“ (1920); 2-ajame jo leidime (1932) buvo 140 giesmių: 101 giesmė sukurta K. Lekšo, 39 giesmės verstos iš vokiečių kalbos. Rinkinyje giesmės suskirstytos pagal religines šventes ir apeigas (advento, Kalėdų, konfirmacijos ir kitos). K. Lekšas su Mikeliu Kundriumi parengė „Draugystės giesmių knygeles“ (1925). K. Lekšo giesmės buvo įtrauktos į evangelikų liuteronų giesmynus. Senovė, Rambyno kalnas, lietuvių papročiai ir rūpesčiai, skatinimai dorai ir tikybai – pagrindinės K. Lekšo eilėraščių temos. Jo kūryboje ryški Maironio mokyklos įtaka. Mirė 1941 m.  kovo  30 d. Klaipėdoje, palaidotas Laugalių kapinėse.

Rugsėjis

Rugsėjo 3 d. – 150 metų, kai 1872 m. rugsėjo 3 d. Žyniuose (Šilutės aps.) gimė prekybininkas, lietuvių visuomenės veikėjas, kalendorių leidėjas Martynas Labutis. Lankė Kiškių pradžios mokyklą. Tobulinosi prekybos srityje pas Schmi(d?)tą Šilutėje. Vėliau čia turėjo didžiausią žemės ūkio mašinų ir reikmenų bei dviračių parduotuvę. Buvo aktyvus politikos, tautinis veikėjas: lankė nuošaliai gyvenančius lietuvininkus ir žadino jų tautinę savimonę, rinko parašus lietuvių reikalavimams paremti, agitavo už Viliaus Gaigalaičio kandidatūrą į Prūsijos landtagą (1903 ir vėliau). Lėšomis rėmė lietuvių politines, kultūrines, jaunimo, šaulių organizacijas. 1914 m. išleido pirmąjį Šilutės kalendorių: „Lietuvischkosios M. Labuczio Kalendros Metui 1915 (…)“, panaudojęs Jurgio Lėbarto kalendras. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui atstovavo Šilutei Prūsų Lietuvos tautinėje taryboje. Rėmė Klaipėdos krašto susijungimą su Didžiąja Lietuva. Padėjo įkurti spirito ir krakmolo fabriką Šilutėje. 1914–1921 m. pardavinėjo savo ir „Prūsų lietuvių balso“ kalendras, laikraštį „Rytojus“. Naciams užėmus kraštą, areštuotas ir tris savaites gestapo tardytas Tilžės kalėjime. 1944 m. su žmona, dukra ir sūnumi pasitraukė į Vokietiją, apsigyveno netoli Liubeko, Bad Schwartau mieste. M. Labutis nuo 1946 m. buvo Mažosios Lietuvos Tarybos narys (nuo 1962 garbės narys), prisidėjo kuriant Bad Schwartau Mažosios Lietuvos lietuvių skyrių ir Lietuvių bendruomenės apylinkę, kuriai vadovavo, buvo išrinktas Mažosios Lietuvos Tėviškės Mylėtojų Draugijos valdybos vicepirmininku. Rėmė „Keleivio“ laikraščio leidimą, šelpė kraštiečius. Mirė 1966 m. kovo 24 d. Bad Schwartau (Vokietija).

Rugsėjo 22 d. – 215 metų, kai Gumbinėje (Mažoji Lietuva) 1807 m. rugsėjo 22 d. gimė Mažosios Lietuvos knygų prekybininkas, knygrišys ir ekslibrisų kūrėjas, knygų prekybininkų ir leidėjų dinastijos pradininkas Šilutėje Rudolfas A. Štalis (Rudolf A. Stahl). Jis į Žibus (Šilutės aps.) su šeima atvyko apie 1848 m., knygų verslą pradėjo apie 1860 m. Vedė Amalie Boehm. Turėjo knygrišyklą su odos galanterijos dirbtuve ir knygynėliu, kurią vadino knygų kromu arba knygų fabrike, nuo 1881 m. – knygų fabrike su mašinos varymu. Įrišinėjo ir prekiavo daugiausia lietuviška protestantų spauda ir kalendoriais. Spaudinių įrišti įsigydavo iš Klaipėdos, Tilžės, Karaliaučiaus leidyklų ir spaustuvių. Įrišamas knygas žymėjo reklaminėmis lipdėmis su įrašais vokiečių ir lietuvių kalba: Gebunden bei A. R. Stahl in SzibbenGebunden und zu haben bei R.Stahl, HeydekrugĮrištos ir gaunamos prie R. Stahl Šilokarčiamoj. Gaudamas klientų išankstinius užsakymus, nuo 1866 m. įrišamų knygų ketvirčių vidinėje pusėje klijavo popieriaus, juodo arba spalvoto kartono korteles su būsimų knygos savininkų pavardėmis. Šios kortelės su lietuvių išspausdintais asmenvardžiais laikomos lietuviško ekslibriso pirmtakais, o R. A. Štalis – jo pradininku. Jis kasmet dalyvaudavo Klaipėdos vasaros mugėse. Mirė po 1881 m. Žibuose, palaidotas šeimos kapavietėje Šilutės evangelikų liuteronų kapinėse.

Rugsėjo 30 d. – 165 metai, kai Macikuose (Šilutės r.) 1857 m. rugsėjo 30 d. gimė vokiečių rašytojas ir dramaturgas, rašęs apie Klaipėdos krašto lietuvininkus, Hermanas Zudermanas. Macikuose ir pačioje Šilutėje, kur vėliau persikėlė tėvai, prabėgo būsimojo rašytojo vaikystė. Mokėsi privačioje Verdainės mokykloje, vėliau mokslus tęsė Elbingo gimnazijoje, tačiau po poros metų, negaudamas iš tėvų paramos, buvo priverstas grįžti atgal į Šilutę.  Kurį laiką dirbo Šilutės vaistinėje mokiniu. Pagerėjus tėvų materialinei padėčiai, gimnaziją baigė Tilžėje.  Jis nuo 1875 m. studijavo istoriją, filosofiją ir literatūrą Karaliaučiaus universitete. Vėliau studijas tęsė Berlyno universitete. Vertėsi mokytojavimu privačiose šeimose, dirbo redakcijose, vėliau visiškai atsidėjo rašytojo darbui. Žinoma, kad H. Zudermanas bendravo su lietuvininkais, pažinojo Vydūną. 1891 m. vedė išsiskyrusią rašytoją Klarą Lauckner, gyveno Karaliaučiuje, Drezdene. 1895 m. galutinai apsistojo Berlyne. H. Zudermanas parašė 20 dramų, keliolika stambių prozos kūrinių. Jo dramos triumfavo Berlyno teatre ir buvo statomos visame pasaulyje, Europoje ir JAV, tačiau labiausiai jį išgarsino „Lietuviškos apysakos“. Mirė 1928 m. lapkričio 11 d. Berlyne.

Spalis

 

Spalio 2 d. – 95 metai, kai Pagausantyje (Jurbarko aps.) 1927 m. spalio 2 d. gimė Lietuvos laisvės kovų dalyvis, kraštotyrininkas, agrarinių mokslų daktaras, knygų apie Rusnę bei Sąjūdį autorius ir bendaautoris Kazimieras Banys. 1964 m. baigė Žemės ūkio akademiją. Disertaciją „Žolynų parinkimo ir jų naudojimo Nemuno žemupio lankose tyrimai“ apsigynė 1974 m. Estijos mokslų akademijoje. 1949 m. baigęs Veliuonos gimnaziją, iki 1952 m. mokytojavo Kymantų (Ariogalos r.) pradžios mokykloje. 1945–1949 m. – Kęstučio apygardos partizanų rėmėjas, 1950–1952 m. –  Lietuvos studentų organizacijos „Vieningoji Darbo Sąjunga“ ir Vakarų Lietuvos partizanų vadovybės ryšininkas. 1952 m. rugsėjo 30 d. suimtas, nuteistas 25 metus kalėti, 6 metus kalintas Intos lageriuose, po to gyveno tremtyje. 1959–1961 m. – Nemuno valstybinio žirgyno buhalteris, 1961–1988 m. – Rusnės žuvininkystės ūkio laborantas, agronomas pievininkas, vyriausiasis ekonomistas. Paskelbė 25 straipsnius užliejamų pievų naudojimo klausimais. K. Banys nuo 1988 m. buvo Sąjūdžio Šilutės skyriaus tarybos narys, Rusnės grupės vadovas. 1989–1992 – Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilutės skyriaus pirmininko pavaduotojas, nuo 1995 m. –  Rusnės gamtos fondo pirmininkas. 1997 m. su šeima įkūrė Rusnės etnografinę sodybą-muziejų. Apdovanotas Šilutės savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija (1999) už etnokultūrinę veiklą. 1997 m. K. Banys su šeima įkūrė Rusnės etnografinę sodybą, kuri iki šiol traukia turistus iš visos Lietuvos ir užsienio. Jo šeima aktyviai prisidėjo atrandant kunigo, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, tautosakininko Kristupo Jurkšaičio kapą, inicijavo Rusnės mecenato Ernsto Ankerio atminimo ženklų sugrąžinimą. 2008 m. K. Banys išleido atsiminimų knygą ‚Po Rusnės dangumi“. Mirė 2015 m. kovo 15 d. Rusnėje (Klaipėdos aps.).

 

 

Lapkritis

Lapkričio 6 d. – 460  metų, kai 1562 m. lapkričio 6 d. Liubeke (Vokietija) gimė evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos raštijos darbuotojas, giesmių kūrėjas ir leidėjas Lozorius Zengštokas (vok. Lazarus Sengstock). Liubeke ir Karaliaučiuje studijavo teologiją. Jis nuo 1586 m. buvo Verdainės (Šilutės apskr.) klebono adjunktas, nuo 1588 m. – klebonas. 1590 m. iškeltas į Rusnę, dirbo klebono padėjėju, nuo 1595 m.  – Rusnės klebonas. L. Zengštokas nuo 1598 m. kunigavo Klaipėdoje. Mirus Jonui Bretkūnui 1604 m. paskirtas Karaliaučiaus lietuviškos parapijos klebonu kaip mokantis lietuvių, kuršių ir vokiečių kalbas (čia dirbo iki mirties). 1612 m. pakartotinai išleido „Evangelijas bei epistolas“ ir Martyno Liuterio „Enchiridioną“. 1612 m. Karaliaučiuje išleido savo sudarytą giesmyną „Giesmės krikščioniškos ir duchauniškos“. Jame buvo 151 giesmė (10 su gaidomis), daugiausia pakartota iš Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno giesmynų, bet pridėta naujų, paties L. Zengštoko verstų arba gautų iš kitų asmenų (Stanislovo Rapolionio, Martyno Mažvydo, Baltramiejaus VilentoMikalojaus Blotno ir kitų). Knygoje įdėti M. Mažvydo „Parafrazis“ ir J. Bretkūno „Kolektas“. Mirė 1621 m. vasario 28 d. Karaliaučiuje.

 

Gruodis

Gruodžio 10 d. – 155 metai, kai 1867 m. gruodžio 10 d. Uogelių kaime (dabar Šilutės r.) gimė Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, literatas Endrikis Šadagys. Mokėsi Kintų triklasėje mokykloje, vėliau – savarankiškai. Įvairiai vertęsis, nuo 1901 m. iki mirties dirbo Lankupių (Klaipėdos r.) laiškanešiu. E. Šadagys buvo tvirtas lietuvis ir mylėjo savo kalbą, todėl aktyviai dalyvavo Mažosios Lietuvos visuomeniniame judėjime, bendradarbiavo periodinėje spaudoje: „Tilžės keleivyje“, „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“, 1899 m. redagavo „Aušros“ priedą „Namų prietelis“, 1904 m. – „Pagalbą“, iš pradžių buvo jos redaktorius. Vienas pirmųjų ėmė leisti lietuviškus atvirukus su lietuviškais tautiškais ir krikščioniškais įrašais. Rūpinosi lietuviškų draugijų steigimu. Paliko neišspausdintos knygos rankraštį, kuriame dėstoma, ką lietuvis turi žinoti, kur ir kaip elgtis, kokias pareigas atlikti ir kokių teisių reikalauti. Deja, šis rankraštis yra dingęs. E. Šadagys veikė evangelikų labdaros draugijoje „Sandora“. Rašė įvairius pasiskaitymus, publikavo liaudies dainas ir pats eiliavo, bet kūryba mažavertė, tačiau E. Šadagio užrašų knygoje liko daug lietuvių poetų, kaip Jurgio Zauerveino, Viliaus Bruožio, Ksavero Sakalausko-Vanagėlio, kūrinių ir liaudies dainų nuorašų. Mirė 1911 m. rugpjūčio 11 d. Lankupiuose.

Gruodžio 19 d. – 70 metų, kai Šilutėje 1952 m. gruodžio 19 d. gimė rašytoja, publicistė Astrida Petraitytė. 1975 m. Vilniaus universitete baigė psichologiją. 1975–1977 m. ir 1980–1984 m. dėstė Mokytojų tobulinimosi institute. 1977–1980 m. buvo SSRS Pedagoginės psichologijos mokslinio tyrimo instituto Maskvoje aspirantė. A. Petraitytė nuo 1984 m. dirbo Lietuvos televizijos ir radijo komitete, iki 1994 m. – Sociologinių tyrimų skyriuje, 1995–2001 m. rengė radijo laidą „Didieji vardai“ (parengė radijo pokalbių knygas „Nuo Kierkegoro iki Kamiu“ 1997 m., „Pokalbiai apie skandinavų rašytojus“ 1998 m., „Pokalbiai apie anglų rašytojus“, „Pokalbiai apie austrų rašytojus“, abi 1999 m.). Dirbo įvairių leidinių redakcijose, kitose įstaigose. 2010–2014 m. – savaitraščio „Literatūra ir menas“ publicistikos skyriaus redaktorė. Bendradarbiauja dienraščio „Draugas“ šeštadieniniame priede „Kultūra“, skelbia straipsnius žurnale „Kultūros barai“. Parašė novelių knygas „Apsimeskim, kad neskauda“ (1982), „Mano memuarai“ (1990), „Mūsų kantrumo pelynai“ (2002), „Trys gyvenimai“ (2009), romaną „Šaktarpio metas“ (2 dalys, 2005–2006 m.), biografinį romaną „Helė“ (2013), biografinę apybraižą „Minjotų Donkichotas“ (2008), biografines apybraižas apie Nepriklausomybės Akto signatarus „Liudvikas Simutis“ (2015), „Algirdas. Iš Kauno“ (2 knygos, 2016–2017 m.). Grožinei kūrybai būdinga Mažosios Lietuvos tematika, savo giminės šaknų paieškos. A. Petraitytė nuo 1991 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Gruodžio 23 d. – 125 metai, kai Gardame (Šilutės r.) 1897 m. gruodžio 23 d. gimė teisininkas, literatas, kraštotyrininkas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Jonas Jurgis Gocentas. 1933 m. Vytauto Didžiojo universitete baigė teisę. Dalyvavo studentų atstovybės veikloje. Priklausė „Varpo“ draugijai. 1933–59 m. dirbo teisininku. Buvo Klaipėdos krašto lietuvininkų surinkimų sakytojas. 1955 m. bažnytiniame ginče gynė buvusio Klaipėdos krašto tikinčiųjų reikalus. Sukaupė Mažosios Lietuvos lietuvių spaudinių kolekciją (1949 m. dalis sovietų valdžios sunaikinta), dėl to pašalintas iš LSSR advokatų kolegijos. Lietuvos ir užsienio spaudoje išspausdino eilėraščių, kurie paskelbti knygoje „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“ (1986), atsiminimus, Klaipėdos krašto ir Paprūsės tautosakos. Parašė knygą „Žmogaus ir piliečio teisių raida“ (1933), kraštotyros straipsnių almanache „Ramuva“ (1990), knygoje „Lietuvininkų žodis“ (1995). Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne saugomi J. J. Gocento rankraščiai apie mirties bausmę Lietuvoje, lietuvininkus surinkimininkus, pamokslai (1954–1964), eilėraščių rinktinė, jo parengtas giesmynas. Mirė 1974 m. liepos 8 d. Klaipėdoje, palaidotas Žemaičių Naumiestyje (Šilutės r.).