Andriejus Balčėnas

Andriejus Balčėnas gimė 1856 m. prie Šilutės. Tėvui mirus, giminaičių kviečiamas, grįžo į Vilkų Kampą. Kadaise tėvui priklausančios žemės iš giminių negavo, tačiau sunkiai dirbdamas ir šiek tiek sutaupęs, nusipirko mažą ūkelį, o dalį žemės nuomodavo įvairiose vietose, dažniausiai Vilkėno dvare. Tačiau žemė šio žmogaus prie namų ūkio nepririšo, mat buvo veržlios prigimties, nevengiąs pavojų, rizikos, sunkumų, vargo. Buvo raštingas, mėgo žmones. Palaikė glaudžius ryšius su gydytoju Juozapu Rugiu. Kiek yra pergabenęs per sieną spausdinto turto, negalima pasakyti, bet tą darbą dirbo nuo pat jaunystės. Padėjo ryšiai ir pažintys, įgyti gyvenant prie Šilutės.

Kartą tokiame žygyje per sieną buvo pasieniečių peršautas ir visą gyvenimą liko raišas. Tapęs invalidu, pats nebegalėjo knygų nešti, todėl ėmėsi išvežioti jas po įvairius Lietuvos kampelius. Kur ką nuvežti, nurodydavo daktaras J. Rugis. Iš jo buto kartą tekę vežti į Kurtuvėnus dr. Vincą Kudirką. Važiuoti tekdavo šunkeliais, klampynėm, nes pagrindiniuose keliuose buvo galima sutikti pasieniečių ar žandarų.

A. Balčėno duktė M.Čepulienė prisimena: „Mes, vaikai, prašydavome pasakoti įdomių įdomiausių atsitikimų, susijusių su knygų kelionėmis. Praėjus daugybei metų, nepamirštamas pasakojimas, kaip, dar tik su ramentais paeidamas, tamsią žiemos naktį pasikrovė vežimą knygų Petro Balčėno daržinėje, vos išvažiavęs pastebėjo tarpsodybinio keliuko gale bestovint du „maskolius”. Stiprių rankų ir kaip viesulas greitų arklių dėka tą kartą pasisekė ištrūkti, tačiau neapsiėjo be kovos”. Kitą kartą, kai knygų buvo ir troboje, kaime netikėtai pasirodė „maskoliai”. Knygų nebuvo kur paslėpti, teko jas sukišti į degančią krosnį. Kareiviai ėmė krėsti namus. Vienas užsimanė rūkyti ir norėjo užsidegti papirosą iš krosnies. Siūlomų degtukų nepriėmė. Visi apmirė. Kareivis atidarė krosnies dureles, pamatė degančias knygas, liūdnai šyptelėjo, užsidegė papirosą ir niekam nieko… Bet ar daug tokių buvo?

Artimiausias A. Balčėno bendražygis buvo Jonas Bliūdžius iš Žiogų kaimo, patarimais padėdavo K. Ignotas, J. Rupšys.

Balčėnas mirė 1937 m., palaidotas Švėkšnos kapinėse.
ČELIAUSKAS, Petras. Knygnešių pėdsakai Švėkšnoje. Švėkšna, 2003, p. 6.