Bajoraitis Fridrichas

Per netrumpą istorinį laikotarpį Mažoji Lietuva išgyveno daug negandų – karus, badą, ilgaamžę priespaudą. Atrodo, tai turėjo sugniuždyti šio krašto lietuvių kultūros augimą, bet taip neatsitiko. Mažoji Lietuva išugdė nemažai rašytojų, poetų, kurių indėlis į kultūrinį ir visuomeninį Mažosios Lietuvos gyvenimą buvo gana didelis. Vienas iš jų – Fridrichas Bajoraitis.

Mažosios Lietuvos sūnus, lietuvių poetas, publicistas, visuomenės veikėjas, karštas tėvų tradicijų puoselėtojas, savosios kalbos gynėjas gimė 1883 m. gruodžio 9 d. Įsručio apskrityje, Medukalnių kaime. Jo tėvai, Fridrichas Bajoras ir Vilhelmina Raudžiūtė, buvo ūkininkai. Netrukus po Fridricho gimimo Bajoraičiai pardavė sodybą Medukalniuose, išsikėlė į Ragainės apskritį ir nusipirko ūkį Balandžiuose. Čia Fridricho tėvai susilaukė dar keturių vaikų, vėliau aktyviai įsijungusių į visuomeninę bei kultūrinę veiklą.

1889–1897 metais Fridrichas Bajoraitis lankė Balandžių pradinę mokyklą. Mokyklą baigė būdamas 14 metų amžiaus, tačiau dar vienerius metus jis lankė Lenkviečių evangelikų kunigo Tylo pamokas, kuriose jaunuoliai buvo ruošiami konfirmacijai. Kunigas pastebėjo Fridricho gabumus ir įkalbėjo jo tėvus leisti jį į mokytojų seminariją. Prieš įstodamas į seminariją, Fridrichas lankė paruošiamuosius kursus Karaliaučiaus preparandijoje. Preparandijoje jis mokėsi 1899–1901 metais. Jam puikiai sekėsi, deja,  preparandijoje atsitiko nelaimė: smarkai sušilusį per gimnastikos pamoką jį pertraukė šaltas vėjas. Taip prasidėjo sunki liga – džiova.

Baigęs Karaliaučiaus preparandiją, Fridrichas 1901 m. įstojo į Karalienės mokytojų seminariją. Besimokydamas seminarijoje Fridrichas Bajoraitis pradėjo rašyti eilėraščius. 1904 m. jis baigė Karalienės mokytojų seminariją (vienintelis su pagyrimu) ir buvo paskirtas mokytojauti į Paleičių pradinę mokyklą (Šilutės raj.). Vaikus jis mokė gimtosios kalbos, nors vokiečių valdžia tai buvo uždraudusi. Paleičiai stovėjo arti Leitės ir Rusnės upių, žemoje, drėgnoje vietoje. Drėgmė kenkė Fridricho sveikatai. Tad jo prašymu valdžia 1906 m. perkėlė jį į Rukus prie Pagėgių. Paūmėjus ligai, Fridrichas buvo atleistas gydytis. 1907 m. jis išvyko į Gerbersdorfo džiovininkų ligoninę Silezijoje. Į tėviškę grįžo kiek pasitaisęs, tačiau mokytojauti nebegalėjo. Valdžia jam paskyrė 30 markių pašalpą (maždaug pusę mėnesinės mokytojo algos). Fridrichui beliko tik kūrybinis darbas. Jis rašė straipsnius, kuriuos spausdino Tilžės „Naujoji lietuviška ceitunga“, bei eilėraščius. Po savo kūriniais jis pasirašydavo Balandėlio ir Paukštelio slapyvardžiais. Rašydamas straipsnius „Naujajai lietuviškai ceitungai“, jis susipažino ir artimai susidraugavo su laikraščio redaktoriumi M. Kiošiu. Jis suvedė Fridrichą su kitais ano meto veikėjais: Vydūnu, Zauniais, A. Braku, J. Vanagaičiu. Daugiausia įtakos Fridrichui turėjo Vydūnas. Vydūno idėjos turėjo įtakos Fridricho nuostatų formavimuisi, tai atsispindėjo jo kūryboje – nutautinimo politikos smerkimas, patriotizmo išreiškimas, lietuvių kūrybos vertingumo, kaip tautinės savimonės ir savigarbos pagrindo, pabrėžimas. Iš viso Fridrichas Bajoraitis paskelbė apie 20 straipsnių, o jo poezija turėjo įtakos daugeliui Mažosios Lietuvos rašytojų, iš jų galima paminėti M. Hofmaną, G. Juozupaitį, I. Simonaitytę.

Fridrichas nepasitenkino nei mokytojavimu, nei poetine kūryba. Jis norėjo ir tiesiogiai veikti žmonių širdis, kelti jų patriotinius jausmus. Todėl 1905 m. įsteigė Mažosios Lietuvos jaunimo susirašinėjimo draugiją, o 1906 m. – kilnojamą biblioteką Lietuvių keliaujantį knygyną. Komplektavo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos ir lietuvių išeivių literatūrą, publikavo bibliotekos įsigytų leidinių bibliografinius sąrašus.

Nors dėl džiovos Fridricho jėgos silpo, tačiau jis nepadėjo plunksnos ir nenuleido rankų. Susirašinėjo su kultūros ir švietimo veikėjais, važinėjo pas draugus – Vydūną, Kiošį, Braką…
1909 m. kovo 16-ąją liga pakirto jaunąjį poetą.

Fridrichas Bajoraitis buvo palaidotas Šeinių kapinaitėse, kur ilsisi daugelis lietuvių: Būdžių, Macaičių, Naujokų ir kitų palaikai.

1932 m. Vydūnas už Anso Bruožio palikimo lėšas parengė spaudai Fridricho Bajoraičio eilėraščių rinkinį „Gyvumo žodžiai“. 1986 m. „Vagos“ leidykla išleido Mažosios Lietuvos lietuvių poezijos antologiją „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“, kurioje buvo ir 45 Fridricho Bajoraičio eilėraščiai.
Nors Fridrichas Bajoraitis teišgyveno tik 25 metus ir dar paskutinius keletą metų buvo prislėgtas sunkios ligos, bet  suvaidino svarbų vaidmenį kaip švietėjas, poetas ir ypač kaip patriotas.