Berbomas Ernestas Vilhelmas

Mažosios Lietuvos tautosakos rinkėjas Wilhelm Ernst Beerbohm gimė 1786 m. Bernsteinbruche (Klaipėdos apskritis). Vidurinį mokslą baigė profesoriaus Markverto privačioje prancūzų mokykloje Karaliaučiuje. Čia jis mokėsi kalbų, buvo nuovokus skaičiavimo pamokose ir ypač gerai piešė. Vėliau dar mokėsi komercijos Danijoje ir Anglijoje. Dirbo tėvo, turtingo medienos pirklio, įmonėje. Tėvo prekybos reikalais važinėjo į Daniją, Švediją, Norvegiją. Išvykose rašė dienoraštį, piešė plunksna ir liejo akvarele. Visa tai ugdė jaunojo pirklio kūrybines galias. Kelis metus gyveno Anglijoje.

1814 m. grįžo į Klaipėdą ir pradėjo savarankišką komercinę veiklą. Buvo išrinktas į Klaipėdos miesto seniūnų kolegiją. 1821 m. atsikelia gyventi į Muizės dvarą (Šilutės apskritis). Dvarą imta vadinti Mažąja Italija, nes Beerbohm sutvarkė sodybą, užveisė labai gražų parką bei sodą. 1835 m. išrinktas Klaipėdos burmistru. Burmistro pareigas ėjo iki 1840 m., kai atsisakęs tarnybos grįžo į Muizę, kur 1841 – 1843 m. dirbo žvejybos inspektoriumi. Gyvendamas pamaryje Wilhelm ėmė domėtis jį supančia aplinka ir ją tyrinėti: rinko lietuvių liaudies dainas, užrašinėjo jų melodijas, lietuviškus žodžius, žvejybos terminus, rašė straipsnius gamtosaugos temomis. Bendravo su daugeliu šviesių žmonių, tarp kurių buvo ir Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza.

Garsiausiai Beerbohm vardas ėmė skambėti 1843 m., kai karališkoji vyriausybė paskyrė jį vyriausiuoju Kuršių marių ir visų į ją įtekančių upių ir upelių, jų deltų žūklės prievaizdu. Jis kontroliavo žvejybą, ypač tinklų aktyvumą, kovojo su brakonieriais, šalino kliūtis žuvų migracijos keliuose, sprendė žmonių, pelniusių duoną mariose, problemas. Vyriausiasis žvejybos meistras pats sugalvojo ir įvedė žvejų kaimų skiriamuosius ženklus – burlaivių stiebuose kabinamas spalvotas vėliavėles. Laisvalaikį Wilhelm skyrė matematikai ir astronomijai, susirašinėjo su mokslo draugijomis, mokslininkais ir visuomenės veikėjais. Domėjosi ir archeologija. Iš Neringos žvejų sužinojęs apie kelis užpustytus pagoniškus kapus, 1832 m. Nidoje pradėjo kasinėjimus. Savo stebėjimus aprašė straipsnyje „Žinios apie pagoniškus kapus nerijoje“, kuris buvo išspausdintas Karaliaučiaus „Prussia“ draugijos mokslo darbuose „Preusische Provinzialbloter“.

Vertinga yra jo 1832 m. parašyta etnografinė istorinė studija Jociškių dvarelio kronika. Tai autentiška Mažosios Lietuvos etnografijos medžiaga, labai retas istorijos dokumentas. Beerbohm rašė ir eilėraščius. Tuoj po jo mirties išėjo „Vyriausiojo žvejybos meistro Wilhelmo Beerbohmo atminimo lapai savo draugams surinkti“. Knygoje išspausdinti lyriniai, humoristiniai eilėraščiai, lietuvių liaudies dainų „Aš vargdienėlė, aš be tėtušio“ ir „Vėluvos mūšis“ vertimai. Dalį Beerbohm surinktos lietuvių liaudies kūrybos panaudojo Christianas Bartschas leidinyje „Dainų balsai“ (1886 – 1889 m.), žodžius bei kitą kalbinę medžiagą – Georgas Nesselmannas „Lietuvių kalbos žodyne“ (1851 m.), o Augustas Schleicheris – „Lietuvių kalbos vadovėlyje“ (1856 – 1857 m.). Wilhelm Ernst Beerbohm mirė 1865 m. Palaidotas Muizės kapinėse.

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Parašykite komentarą