Deivilaitis Augustas

Augustas Deivilaitis – žvejys, lietuvininkų evangelikų liuteronų sakytojas, kantorius, lietuvių tautosakos pateikėjas.
Gimė 1897 m. liepos 14 d. Šyškrantėje (Rusnės sala, Šilutės r.). Baigė Šyškrantės septynklasę mokyklą. Kai grįžo su pirmaisiais II pasaulinio karo pabėgėliais, sovietų kareivių buvo suluošintas už tai, kad gelbėjo nuo laužo Rusnės bažnyčios knygas. Jose rado surašytas 7 savo giminės kartas, tarp kurių buvo tik viena vokietė ir viena kuršininkė (kopininkė). Jau XVIII a. pavardė užrašyta su lietuviška galūne: Dewileitis. Po karo, stingant evangelikų liuteronų kunigų, vietos gyventojams teikė religines paslaugas, rengė kapinių šventes, prižiūrėjo Šyšos kapines. Buo plačiai žinomas kaip liaudies medicinos akušeris ir veterinaras. 1956-1967 m. Vytautui Kalteniui padainavo apie pusšimtį giesmių, dainų, papasakojo žaidimų (saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto lietuvių tautosakos rankraštyne), taip pat apie sielių plukdymą iš Rusnės į Klaipėdą Wilhelmo kanalu, apie lietuvininkų sovietinį genocidą. Vytauto Kaltenio ir mokytojo Benedikto Slavinsko 7 dešimtmetyje į magnetofono juostą užrašytos 6 dainos buvo dainuojamos „Vorusnės“ etnografinio ansamblio, kitų meno saviveiklos kolektyvų. Jos išspausdintos Linos Petrošienės ir Jono Bukančio sudarytame Klaipėdos krašto dainų rinkinyje „Bėgau jūružėm“ (1997), be to, panaudojus muzikologės Genovaitės Četkauskienės garso įrašus, – knygoje „Lietuvininkų žodis“ (1995).

Augustas Deivilaitis mirė 1968 m. lapkričio 11 d. Rusnėje, palaidotas Šyšos kapinėse, kur ilsisi ir žmona Madlynė Deivilaitienė-Žiliūtė. Abu pateikė Šilutės kraštotyros muziejui ir Vilniaus universitetui nemažai kalbos faktų, etnografinių žinių, padovanojo eksponatų.

 

Šaltiniai:

Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 1, p. 287-288.