Goberis Adomas

Adomas Goberis – tautosakos ir liaudies dainų pateikėjas. Žvejas.
Jis gimė 1901 m. birželio 6 d. Skirvytėlėje, Rusnės saloje (Šilutės r.). Adomas Goberis yra kilęs iš vokiečių šeimos, seniai gyvenančios Rusnėje, gerbiančios lietuvininkų dvasines tradicijas, etninę kultūrą, papročius. Protėviai buvo kilę iš Zalcburgo krašto (Austrija), į Mažąją Lietuvą atsikėlę XVIII a. I pusėje.

1914 m. Adomas Goberis baigė Rusnės liaudies mokyklą. Žvejojo Skirvytėlėje ir Kuršių mariose.

Per II pasaulinį karą Adomas Goberis kartu su šeima buvo pasitraukęs į Vokietiją, bet 1948 m. grįžo į Lietuvą.
1950 m. dalyvavo Dainų šventėje Vilniuje, jo lietuviškų dainų įrašė Lietuvos radijas.

Vytautas Kaltenis 1978-1987 m. užrašė Adomo Goberio dainų, pasakojimų apie 1914 m. pavasario potvynį, sielių plukdymą, žvejybą. Marijona Čilvinaitė 1980 m. – apie vestuvių papročius, Marta Juškaitė 1980-1983 m. užrašė keletą dainų („O kad aš ėjau“, „Lėkė valungė“, „Jei nori lengvai būti“, „Ešerokas raudonsparnis“ ir kt.), išspausdintų kolektyvinėse monografijose „Rusnė“ (1992) ir „Lietuvininkų žodis“ (1995).

Adomas Goberis ir jo sūnus Hansas su žmona Geda (Herda) Beržinyte (1931-1998) Šilutės muziejui pateikė vertingų žinių apie žvejybą, konsultavo žvejų buities klausimais.

Adomas Goberis mirė 1988 m. gegužės 1 d. Rusnėje, palaidotas Skirvytėlės kaimo kapinėse.

Šaltiniai:

• Šilutės kraštas. Enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 136.