Krikštai

image002Vakarų Lietuvoje, Nemuno deltoje ir pajūryje, iki mūsų dienų išliko labai savita antkapinių paminklų forma. Tai vadinamieji krikštai, krikšteliai, krikštužiai – mažosios architektūros rūšis, Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai. Manoma, kad šis paprotys į Lietuvą atėjęs iš Rytprūsių. Panašių į krikštus antkapinių paminklų būta Latvijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Ankstyviausios žinios apie krikštus siekia 16 amžių. Juos statė dažniausiai Prūsijos lietuviai protestantai. Daugiausia krikštų išliko Kuršių nerijos (ypač Nidos) ir Nemuno deltos žvejų kapinėse.

Seniausia krikšto forma – profiliuotos lentos, kartais dar turinčios kiaurapjūvio ornamentą. Profiliuotų lentų plačioji vieta skirta įrašo duomenims (mirusiojo vardui, pavardei, gimimo ir mirimo datoms) išraižyti ar išdažyti. Daryta iš ąžuolo, beržo, uosio, klevo (vyrų kapų krikštams), drebulės eglės, liepos, pušies (moterų kapų krikštams). Įvairių siluetų krikštai buvo statomi mirusiojo kojūgalyje.

Tyrinėtojai krikštus kildina iš prosenovinių laikų, baltų mitologinių įvaizdžių. Daugelio istoriografijos šaltinių tvirtinimu, senovės lietuviai ir prūsai religines apeigas atlikinėdavę šventose giraitėse, ąžuolynuose, prie pavienių keistai nuaugusių medžių. Ten ir aukas dievams aukodavę. Ant šventojo medžio pakabindavę nudobtos meškos kailį, laukinių bičių korį, išaugintų linų kuodelį. Manoma, kad krikšto funkcijos yra platesnės nei paprastas mirusiojo atminimo ženklas. Juose – archajiškosios pasaulėžiūros atspindžiai. Krikštų formose netgi mitinių būtybių atvaizdus ar paaukoto žvėries kailį galima įžvelgti.  Tikėtina, kad krikštuose vaizduoti paukščiai – gegutės. Mitologijoje ši paukštė – likimo dievaitės Laimos-Dalužės įvaizdis. Krikštuose daug ir kitokių simbolių. Širdis – tai gailestis, užuojauta. Gėlė – atminimas, meilė. Žirgai ir žvaigždutės – kelionė į amžinybę, anapus. Kryželis – išganymo viltis. Tačiau dažniausiai šis paminklas reprezentavo mitinį Pasaulio Medį, jungiantį visas Visatos dalis. Tai žvaigždėtasis vėlės kelias į amžinybę. Visatos modeliavimas tarsi padeda jį įveikti, lengviau persikelti į dangiškąsias pomirtinio gyvenimo sferas.

Krikštai buvo puošiami polichromija. Dažnai jie buvo nudažomi viena kuria – mėlyna, geltona, raudona, žalia – spalva. Senieji krikštai buvo apie 1,5 m aukščio. Skirtingai nei daugelis kitų tradicinių memorialinių paminklų, krikštai neaukšti, retai viršijantys vieną metrą. Priežastys, kodėl krikštas neaukštas, galėtų būti šios: tai paminklas vienam asmeniui, reikšmingas tik siauram žmonių ratui. Kuklus mirusiojo vietos pažymėjimas – evangelikų tradicija. Gamtinės sąlygos galėjo nulemti paminklo aukštį: neaukštas paminklas geriau tiko vėjuotiems smėlynams.

Krikštai buvo įvairaus silueto, simetriškos kompozicijos. Puošyboje vyravo stilizuoti augalų, paukščių, geometrinių ornamentų motyvai. Krikštuose dažnai įkomponuojamas lotyniškas arba graikiškas kryžius. 17 a. vyrų kapų krikštams būdinga žirgo galvos, moterų – paukščių (ypač gegutės galvos) siluetas. 18 a. krikštų puošyboje ėmė vyrauti stilizuotų augalų ir gyvūnų, širdies motyvai.

Profiliuotų lentų, kryžiaus formos krikštų pastaraisiais dešimtmečiais dar buvo Klaipėdoje ir Šilutės r., Kuršių nerijos kapinėse. Sovietmečiu sistemingi tyrimai apie senuosius krikštus, jų paplitimą nebuvo vykdomi, kai kuriuos jų fragmentus fiksavo pavieniai entuziastai. Krikštai senosiose Mažosios Lietuvos kapinėse buvo naikinami. Nyko ir patys, veikiami pajūrio klimato.

Vėlesnė krikšto forma – kryželio formos paminklai. Nuo 19 a., be profiliuotų lentų, prie kapų pradėta statyti žemus kryžius. Toks paminklas buvo priimtinas besiformuojančiai krikščionių bendruomenei. Tai paaiškintų šios paminklo formos išlikimą Mažojoje Lietuvoje.

Šilutės r. Šyšos k. kapinėse aptikti keli mediniai krikštai, dabar jie saugomi Šilutės muziejuje. 1996 m. Martynas Purvinas aptiko medinį krikštą Saugų seniūnijoje, Lašų kaimo apleistose kapinėse. 1976 m. Usėnuose senųjų krikštų ir lietuviškų prieverpsčių motyvais sukurtas memorialas, skirtas 16-osios lietuvių šaulių divizijos kautynėms ties Usėnais atminti. Taip buvo siekiama atgaivinti primirštas krikštų kūrybos tradicijas. 1985 m. krikštai pastatyti ant knygininkų Karlo Sekunos, Adolfo Štalio kapų Šilutės kapinėse, tautosakininko Ernesto Berbomo, poeto Kristupo Lekšo kapų. Poetui Mikeliui Hofmanui–Ateiviui atminti Meterkviečių kaimo (buv. Musaičių k.) kapinėse krikštą sukūrė vilnietis G. Radzevičius.

Šaltiniai:

  1. Šilutės kraštas. Enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 214–215.
  2. http:// mkp.emokykla.lt/ars/liet_tautodaile/krikstai.htm