Simonas Stanevičius

Pirmasis profesionalus lietuvių filologas, rašytojas, lietuvių literatūros klasikas Simonas Stanevičius gimė 1799 m. Kanopėnų kaime (Raseinių apskritis), smulkių neturtingų bajorų šeimoje. Kokia buvo Simono vaikystė, tiksliai nežinoma. Manoma, kad jis mokėsi Viduklės parapinėje, galbūt ir Raseinių pijorų mokykloje, nes į Kražių gimnazijos trečiąją klasę stojo jau būdamas 17 metų. Gimnazijoje mokėsi 5 metus, pasižymėjo darbštumu, neeiliniais gabumais. Būdamas neturtingas Simonas Stanevičius uždarbiavo kaip korepetitorius. Jo mokiniais buvo už jį jaunesni broliai Jurgis ir Kazimieras Plioteriai, kurie taip pat tuo laiku mokėsi Kražių gimnazijoje.

1822 m. įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo klasikinę filologiją. Pradėjęs studijuoti, 1823 m. sukūrė odę „Šlovė Žemaičių“, rašė pasakėčias, parengė pirmuosius savo leidinius.

Simonas Stanevičius surinko apie 150 lietuvių liaudies dainų, iš jų 30 vertingiausių paskelbė rinkinyje „Dainos Žemaičių“, išleido tų dainų melodijų rinkinį „Pažymės žemaitiškos gaidos“. 1823 m. dviem knygelėmis išleido fragmentą iš Mikalojaus Daukšos „Postilės“ ir jos prakalbą. Leido praktinio pobūdžio knygeles, vertė.
Simonas Stanevičius labiausiai žinomas kaip poetas. Jo pasakėčios „Arklys ir meška“, „Aitvarai“, „Lapė ir juodvarnis“, „Lapė ir žąsys“ bei kiti kūriniai poetinės kalbos grakštumu išsiskiria XIX a. literatūroje. Jo poezijai būdinga kryptingai puoselėjama meninė forma.

1826 m. baigė universitetą filosofijos kandidato laipsniu. Keletą metų gyveno Vilniuje. Čia vertėsi privačiomis pamokomis, priklausė studentų būreliui, kuris rūpinosi lietuvybės gaivinimu, domėjosi tautosaka, Lietuvos istorija.
1834 m. Simonas Stanevičius kartu su savo bičiuliu ir mecenatu grafu Jurgiu Plioteriu apsigyveno Raseiniuose, kur tvarkė grafo biblioteką. 1836 m. mirus grafui J. Plioteriui, Simonas Stanevičius persikelė gyventi pas Jurgio brolį Kazimierą į Stemples, netoli Švėkšnos. Stemplėse pragyveno apie 12 metų. Čia jis atsigabeno ir testamentu jam užrašytą J. Plioterio biblioteką. Visas dienas praleido tarp knygų ir raštų, bet nesiryždamas nieko spausdinti. Likusį gyvenimą Simonas Stanevičius paskyrė moksliniam darbui. Tyrinėjo lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją ir mitologiją. Pirmasis pradėjo kritiškai vertinti lietuvių kultūros paveldą – tautosaką, literatūrą, kalbą. Nustatė kriterijus – lietuvių raštiją pagal vertingumą suskirstė į kategorijas, tuo metu Lietuvoje tai buvo visiškai nauja.

Simonas Stanevičius mirė 1848 m. Stemplių dvarelyje. Palaidotas Švėkšnos kapinėse.

Simonas Stanevičius jungia keturias Lietuvos vietoves: Viduklę, Vilnių, Kražius ir Švėkšną. Šių vietovių žmonės 1989 m. susibūrė į Simono Stanevičiaus bendriją, kurios tikslas – saugoti S. Stanevičiaus ir kitų to krašto žymių žmonių atminimą, toliau vykdyti jų idėjas, tęsti jų pradėtą darbą, plėtoti visapusišką kraštotyros veiklą.

1999 m., minint 200-ąsias Simono Stanevičiaus gimimo metines, ant K. Plioterio Stemplių dvaro sienos buvo uždėta V. Majoro išdrožta memorialinė lenta su išsakptuotais žodžiais: „Šiame name paskutinį gyvenimo dešimtmetį gyveno ir kūrė kultūros puoselėtojas, rašytojas Simonas Stanevičius (1799 – 1848)“.