VILHELMO STOROSTOS-VYDŪNO 155-OSIOS GIMIMO METINĖS

Vilhelmas Storostas (slapyvardis Vidūnas, vok.Wilhelm Storost; 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose,Šilutės apskritis, Prūsijos karalystė1953 m. vasario 20d. Detmolde, Vokietija, 1991 m. spalio 19 d. jo palaikai perlaidoti Bitėnų kapinėse) – filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas.

1888 m. baigė Ragainės mokytojų seminariją. 18961898 m. Greifsvaldo, 1899 m. Halės, 19001902 m.Leipcigo, 19131919 m. Berlyno universitetuosestudijavo filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus,sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas.

18881892 m. Kintų pradžios mokyklos trečiasis mokytojas, mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos,istorijos ir kūno kultūros. Mokytojaudamas Kintuoseišlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir18921912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas. 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto.

1895 m. įkūrė Tilžės giedotojų draugiją ir 40 m. jai vadovavo; 1935 m. hitlerininkai draugiją su kitomis Rytų Prūsijos draugijomis uždarė. Rengė dainų šventes, vaidinimus, populiarino lietuvių liaudies dainas. Buvo veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys, 1931 m. įkurtos Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas.

Nuo 1907 m. dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. Leido paties ištisai prirašomus žurnalus„Šaltinis“ (19051909 m.), „Jaunimas“ (19111914 m.), „Naujovė“ (1915 m.), „Darbymetis“ (19121925 m.). Bendradarbiavo kitoje Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos periodinėje spaudoje. Nuo 1925 m. PEN klubo, 1928 m. Kauno universiteto filosofijos garbės daktaras, 1933 m. Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys. [1]

1938 m. artėjant rašytojo 70-mečiui Vydūnas buvo uždarytas į kalėjimą. Tačiau pasaulinio mąsto kultūros veikėjams pareiškus nepasitenkinimą greitai paleistas. 1940 m. buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu. 1944m. su Tilžės gyventojais evakuotas Vokietijos gilumon. Nuo 1946 m. gyveno Detmolde. Įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje. [2]

Parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų.

Gyvenimo peripetijos

Kintai Vydūno gyvenime turėjo įtakos tolimesnei jo veiklai. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją dvidešimtmetis jaunuolis Vilius Storosta (Vydūno vardas ėmė rodytis vėliau – Tilžėje apie 1907 m.) Atvyko sirgdamas tada neišgydoma plaučių džiova. Naujasis mokytojas, seno gydytojo patartas, darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo po pamario pušynus, tinkamai maitinosi, tapo vegetaru. Noras pasveikti buvo labai didelis. Ir jis pasveiko. Jaunajam mokytojui padėjo šeimininkauti Klara Fülhaz – Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė. Su ja 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė.

Gyvendamas Tilžėje ėmė vadovauti bažnytiniam chorui, kuris ilgainiui tapo žinomas kaip „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“. Choristai ne tik giedojo Vydūno rašytas įvairias giesmes, bet ir rengė įvairius vaidinimus, kurių autorius buvo pats Vydūnas. Dažniausia tai buvo lengviausiai suvokiamas žanras – komedijos, kuriose išjuokiamos žmonių ydos, žemi instinktai, nutautėjimas. Taip pat dramos, tragedijos, misterijos, kurios parašytos remiantis jo paties filosofija. Žymiausios tai: „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Ragana“ ir t. t. Taip pat kūrė chorines dainas apie tėvynę, viena jų – „Lietuva, brangi šalele“.

Mokytojaudamas Kintuose Vydūnas pamatė ir pajuto vietos lietuvininkų gyvenimą ir nuotaikas, atkreipė dėmesį į jų neatsparumą germanizacijai, nuolankumą esamai padėčiai. Tilžėje pasireiškė, kaip kultūrininkas bei švietėjas. Čia gimė svarbiausi filosofiniai veikalai („Visatos Sąranga“, „Mirtis ir kas toliau“, „Mūsų uždavinys“, „Sąmonė“ ir kt.), dramos, čia randami svarbiausi gyvenimo atsakymai.

Turėdamas daugiašakį talentą Vydūnas domėjosi ir praeities žmonių santykiais Mažojoje Lietuvoje. Plačiausiai tai buvo aprašyta vokiečių kalba 1932 m. išėjusioje knygoje „Sieben Hundert Jahre Deutsch – litauischer Beziehungen“ („Vokiečių – lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“). Ši knyga dėl parodytų dviejų tautų santykių nepatiko hitlerinei valdžiai, ji 1934 m. buvo uždrausta bei konfiskuota.

1944 m. spalio mėnesį traukdamasis iš Antrojo pasaulinio karo liepsnų apimto miesto, pasiėmė tik didžiausią savo turtą – rankraščius. Po ilgokų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmoldą, į kurį 1946 m. rugsėjyje lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas. Čia tvarkė savo rankraščius, apibendrino savo gyvenimą.

Vydūno filosofija

Anksti pradėjęs aiškintis rūpimą klausimą – kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą – nuėjo ilgą ir sudėtingą ieškojimų – atradimų kelią. Pirmiausia gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas. Vėliau įsijungė į naują tada judėjimą – teosofiją. Ji jam imponavo bandymu sujungti filosofiją, religiją ir mokslą. Čia jis pajuto radęs atsakymus į jį dominančius klausimus. Ypač pirminiuose jų šaltiniuose –Indijos šventuosiuose raštuose – Vedose. Jose užčiuopė tai, kas artima jo dvasiniams ieškojimams, ir tai, kas jo manymu, rekomenduotina tautai.

Savo filofinėse pažiūrose Vydūnas jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais. Indų filosofija – kertinis Vydūno pažiūrų akmuo. Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių nenaudojant prievartos. Jis manė, kad neišnykti gali padėti tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė. Vydūnas suprato, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik „svetimieji“. Todėl jis reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą. Tai padėtų nepasiduoti jokioms išorinėms jėgoms, atsispirti svetimos dvasios invazijai.

Mąstytojas vengė krypti į smulkmenas ir daugiau aptarė esminius dalykus. Vienas pagrindinių Vydūno filosofijos bruožų yra kritikos vengimas. Trumpai teužsimindamas apie galimas lietuvių tautos gyvenimo klaidas, filosofas daugiau mini tai, kas būtų tinkamiausia lietuvių tautai. O svarbiausia Vydūnui – tautos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kvietė tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, „didėti iš vidaus“. Visa tai ir nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką. Jam rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Žmonija negali egzistuoti be tautų, kaip ir be individų. Manoma, jog to sėmėsi Vedose, ir todėl kai kurie mokslininkai Vydūną tapatina su XIX–XX amžiaus Indijos mąstytojais, induizmo religijos reformatoriais (kaipRabindranatas Tagorė, Mahatma Gandis, Aurobindas Ghošas ir kt.). Vydūnas suprato, kad žmogus turi suvokti save. Teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus.

Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais. Visa tai Vydūnas skelbė savo filosofiniuose traktatuose, straipsniuose, skaitydamas paskaitas. Jis ne tik skleidė šias idėjas, bet ir pats aktyviai įsijungė į kultūrinį procesą, todėl Vydūnas visiškai pagrįstai gali būti vadinamas humanistinės etikos kūrėju.

Bibliografija

  • Visatos sąranga, 1907 m.
  • Likimo kilmė, 1908 m.
  • Apsišvietimas, 1909 m.
  • Tautos gyvata, 1920 m.
  • Sąmonė, 1936 m.
  • Probočių šešėliai, drama, 1908 m.
  • Amžina ugnis, drama, 1913 m.
  • Pasaulio gaisras, drama, 1928 m.

Exlibrisai „Vydūnui 125