Vilhelmo Storostos-Vydūno 155-osios gimimo metinės

2023-ieji metai primins keleto Lietuvos istorijai ir kultūrai nusipelniusių asmenybių svarbias datas. Kone reikšmingiausia taps rašytojo, filosofo Vydūno figūra. Prieš 155 metus, 1868 m. kovo 22 d., Vilhelmas Storostas-Vydūnas gimė Jonaičių kaime (Gaidelių valsčius, Šilokarčemos apskritis). Geriausiai pažinti mąstytoją galima savarankiškai studijuojant jo tekstus ir skaitant kitų užrašytas mintis, liudijimus, tyrinėjimus, prisiminimus. Pastaruosius skaityti bene lengviausia. Pažinti Vydūną, su juo susitikti teko laimė ir keletui šilutiškių. Deja, Vydūną pažinojusių šilutiškių šiandien jau nebėra. Liko užrašyti jų atsiminimai, susitikimų su Vydūnu nuotrupos, kurias jie nešiojosi savyje ir kuriomis pasidalino su mumis.

Vydūnas

Julius Balčiauskas
Šilutė

Kaip tuomet atrodytų, kad choro repeticijos metu, kaip įprasta, maestro energingais mostais diriguoja. Choristas tuo laiku, lyg žinodamas dabartinę situaciją, skaudžiai pravirktų. Maestro paprasčiausiai paklaustų, ko tu verki? Ir tikrai būčiau labai skaudžiai pravirkęs, o taip pat ir kiti.

Tai vyko 1938 m. rugsėjo mėn. Pradžia buvo tokia: kiek anksčiau Vydūnas su Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choru koncertavo Šilutės „Kaiserhof“ viešbučio salėje. Po sėkmingo koncerto ir ovacijų, vakarui pasibaigus, mūsų Šaulių ir „Santaros“ choro maestro su Vydūnu sutarė ateityje koncerte atlikti bendru choru tris dainas, t. y. „Lietuviais esame mes gimę“, „Kur giria žaliuoja“ ir „Išbėg išbėga iš Rusnės kaimo“. Ne ilgai trukus, sutartu laiku, Vydūnas jau diriguoja mūsų repeticijoje. Jis mums atrodė fiziškai toks išsekęs, bet jo dirigavimo mostai žaibiško miklumo. Mes žinojome, kad jis griežtos linijos vegetaras.

Repeticijose lankydavosi svečias, mūsų mielas kuopos vadas Jurgis Lėbartas, Klaipėdos krašto vadavimo patriarcho Martyno Jankaus, kaip sakoma, dešinioji ranka.

Po to Vydūnas atsilankė į kitą repeticiją. Be jokių įžanginių „do re mi“ iš karto traukėme „Kur giria žaliuoja“. Tai maestro Vydūno labai mėgstama daina. Būdamas tokios geros nuotaikos pasakė: „Jūs, mano mieli šauliai, mieli santariečiai, aš į Šilutę važiuoju visuomet su malonumu.“ Tiesa, tuo pačiu pasakė paslaptį, kad savo chorui apie Šilutę nieko nesakysiąs iki reikiamo momento. Tai būsiąs siurprizas, na ir saugumo dėl nacių išpuolių išrokavimais. To paties prašė ir iš mūsų, kad prieš laiką niekam neskelbtume.

Vydūnas nemėgo titulų. Jis sakė, kad jį vadintume paprasčiausiai maestro. Politinė atmosfera tuo metu kaskart niaukėsi, neumanininkai, zasininkai vis daugiau širdo. Vakarais ordnungsdinstai bei SA. – rudmarškiniai gatvėmis marširuodavo dainuodami nacistines dainas. Jie ir mus dažnai pasveikindavo: „Juden und zemeiten raus“. Tai reiškė: „Žydai ir žemaičiai lauk“.

Trečią kartą Vydūnas mus aplankė jau liūdnos nuotaikos, nusiskundė, kad norėjo atimti grenckartę (sienos kortelė) ir net apstumdė. Buvo įspėtas, kad paskutinį kartą praleidžiamas per sieną. Jis buvo liūdnas, o mes dar daugiau. Per susitikimus palyginti trumpai bendravome, bet karštai. Buvo malonaus būdo ir nuoširdi asmenybė. Liūdnai atsisveikinome, su ašaromis. Tai ir buvo paskutinis kartas…

Tiesa, kartą Vydūnas prieš koncertą salėje savo įžanginėje kalboje šilutiškiams pasakė šiuos žodžius, kurie man tuo metu giliai pasiliko atmintyje: „Čia aš išvydau pasaulį, čia tariau pirmą žodį – mama, čia žengiau pirmą tvirtą žingsnį, čia mano tėviškė.“

Petras Jakštas
Šilutė, 1983 m. kovo 7 d.

Susitikimai su Vydūnu

Pirmą kartą Vydūno vardą išgirdau Didžiojo karo (1914–1918 m.) metu, mokydamasis Petrapilio katalikų šv. Kotrynos gimnazijoje. Nuo 1906 m. ten fakultatyviai buvo dėstoma ir lietuvių kalba po dvi pamokas per savaitę. Buvo dvi grupės – I–IV klasių mokiniai būdavo mokomi lietuvių kalbos gramatikos ir sintaksės, o V–VIII klasių – lietuvių literatūros. Žinoma, tada lietuvių kalbos specialistų mokytojų dar nebuvo. Dėstydavo įvairių specialybių lietuviai ir dažnai keisdavosi. Mano laikais dėstė vaistininkas ir chemijos mokytojas Makauskas, mokinių pramintas Titaniku dėl stambaus ūgio, chemikas Antanas Purėnas, paskesnis Lietuvos universiteto profesorius, teisininkas, Kauno advokatas ir tautininkas Liudas Noreika, Juozas Januškevičius, baigęs Krokuvos universitetą ir ten gavęs filosofijos daktaro laipsnį. Jis dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas. Grįžęs į Lietuvą jis buvo Kėdainių gimnazijos direktorius. Vokiečių kalbos moksle, mes, jo mokiniai, netoli pažengėme, bet lietuvių literatūrą jis gerai dėstė. Literatūros vadovėlių neturėjome. Mums neišsemiamas žinių šaltinis buvo prof. E. Volterio parengta „Lietuviška chrestomatija“, kurią 1901 ir 1903–1904 m. išleido Petrapilio universitetas. Deja, joje buvo rašoma tik apie senuosius lietuvių rašytojus. Tačiau dėstytojas trumpai paminėdavo ir gyvuosius rašytojus. Kartą, kalbėdamas apie Mažosios Lietuvos rašytojus, sakė, kad Tilžėje gyvena žymus rašytojas Vydūnas, bet atskiros pamokos jam nepaskyrė ir jo raštų nenagrinėjo.

Pirmoji Vydūno knyga, kuri pateko į mano rankas, buvo „Mirtis ir kas toliau“, išleista 1907 m. Ji man patiko. Perskaičiau su įdomumu, nes tada maniau, kad tai yra aukščiausia išmintis. Matyt, ši knygelė tarp moksleivių buvo populiari. Žiobiškio klebonas kun. Jurgis Gogelis, miręs apie 1930 m., pasakojo, kad mokydamasis Kauno kunigų seminarijoje jis ir jo draugas sakytą knygelę buvo išvertę į rusų kalbą. Deja, paskui gailėjausi, kad nepaklausiau jo draugo pavardės ir vertimo rankraščio likimo.

1923 m., prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, apsigyvenau Klaipėdoje. Iš pradžių čia apyvartoje dar tebebuvo vokiečių markės ir laikinieji Klaipėdos miesto pinigai. Turgaus gatvėje (dabartinėje Cvirkos g.) nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro stovėdavo litų supirkinėtojai, žydeliai, kurie už litą duodavo po kelis tūkstančius markių. Iškeitus litą galima buvo eiti į kiną kasdien visą savaitę arba nusipirkti kelias ar keliolika knygų. Tada pirkdavau reikalingas ir nereikalingas knygas, lietuviškas ir vokiškas.

Tuo metu Klaipėdoje buvo du lietuviški knygynai: „Ryto“ akcinės bendrovės knygynas Simono Dacho gatvėje ir Jono Kunkio – Turgaus gatvėje. Šiuose knygynuose įsigijau visus Vydūno raštus ir juos perskaičiau. Iš pradžių juos skaičiau su įdomumu, bet paskui jie man pasidarė nuobodūs, nes daugelyje vietų buvo kartojamos tos pačios mintys tik kitais žodžiais.

Tų pačių metų vasarą ne tik pamačiau gyvą Vydūną, bet ir susipažinau su juo pačiu. Per Jonines Klaipėdos lietuviai suorganizavo ekskursiją į Rambyno kalną. Ekskursija išplaukė garlaiviu birželio 23 d. vakare, plaukė visą naktį ir tik rytą, jau gerokai saulei pakilus, pasiekė Tilžę. Garlaivis sustojo Tilžės prieplaukoje, prie vadinamos vokiečių bažnyčios, kurios dabar ir pėdsakų nebėra. Čia jau laukė būrelis Tilžės lietuvių. Jų priešakyje stovėjo besišypsąs, nedidelio ūgio, pailgo veido, ilgais papurusiais plaukais, smailai apkirpta barzdele, juodo aksomo švarku vyras. Nereikėjo klausti, kas jis toks, nes jo išvaizda jau buvo gerai pažįstama iš nuotraukų, tilpusių lietuvių laikraščiuose ir žurnaluose bei knygose. Tai buvo pats Vydūnas.

Lydimas būrelio vyrų ir moterų Vydūnas įlipo į laivą ir ėmė sveikintis su savo pažįstamais Klaipėdos lietuviais. Visą laiką prie jo stovėdavo, jį lydėdavo ir juo motiniškai rūpindavosi pagyvenusi, vidutinio ūgio, ilgomis storomis kasomis apkūni moteris. Paklausiau pažįstamą klaipėdietį, kas ji tokia. Man su nuostaba atsakė: „Juk tai Morta Raišukytė, Vydūno dvasiškoji žmona.“ Kiti Vydūną lydėję žmonės buvo jo įsteigtos Giedotojų draugijos nariai ir choro dalyviai, beveik visi jau pagyvenę.

Tik išplaukę iš Tilžės sutikome vokiečių keleivinį garlaivį, grįžtantį iš Smalininkų. Praplaukdami vokiečiai ėmė kolioti Vydūną, kuris, matyti, daugeliui vokiečių buvo pažįstamas. Pagaliau užtraukė savo valstybinį himną: „Deutschland, Deutschland über alles.“ Klaipėdietis Sauga, muitinės valdininkas, tyčia atsistojo ant kapitono tiltelio ir ėmė diriguoti vokiečiams. Vydūnas liūdnai žvelgė į šėlstančius vokiečius, o visi kiti lietuviai tik šypsojo ir kuo ramiausiai laikėsi. Matyt, tatai ypač siutino vokiečius.

Prie Rambyno kalno ekskursiją sutiko gausus būrys lietuvių su Martynu Jankumi priešakyje. Iki šventės atidarymo dar liko kelios valandos. Oras buvo giedras ir šiltas. Medžių paunksmėje sėdėjo arba stovėjo daug žmonių, susirinkusių iš plačios apylinkės ir atvykusių ekskursijų. Tai buvo pirmoji šventė, kai į ją galėjo laisvai atvykti dalyviai iš visos Lietuvos.

Vydūnas su savo giedotojais apsistojo namelyje, kuris, berods, buvo pastatydintas Klaipėdos lietuvių „Aukuro“ draugijos pastangomis. Netrukus Vydūnas išėjo laukan. Aš stovėjau su žinomu Klaipėdos lietuvių veikėju Adomu Braku. Vydūnas priėjo prie mudviejų ir Brakas mane supažindino su Vydūnu. Besišnekant priėjo prie Vydūno šviesiaplaukis vaikinas, matyti, tilžietis, ir tarė: „Marytė iš Telšių siunčia Jums linkėjimus.“ Vydūno akys sužibo, veidas pratįso nuo malonios šypsenos ir jis abiem rankom suspaudė vaikino ranką. Mudu su Braku tuojau pasišalinome.

Beveik visą šventės programą atliko Tilžės giedotojai, Vydūno vadovaujami. Po to Bitėnuose pas Martyną Jankų buvo kuklios vaišės kai kuriems kviestiniams šventės dalyviams. Vydūnas jose nedalyvavo. Jis, kaip griežtas vegetaras, sakydavo, kad negalįs ramiai žiūrėti, kai žmonės lavonus, atsieit mėsą, valgo.

Pasibaigus šventei, drauge su klaipėdiečiais grįžo ir Vydūnas su tilžiškiais. Palikome juos Tilžės prieplaukoje.

Berods 1924 m., rudeniop, į Klaipėdą atvyko Vydūnas su savo Giedotojų draugijos artistais. Šaulių namų salėje buvo vaidinamas Vydūno veikalas „Žvaigždžių takais“, paties autoriaus statomas ir režisuojamas. Vydūniškoji vaidyba žymiai skyrėsi nuo įprastinės. Jo artistai nevaidino, o tik kalbėjo iškilmingu tonu, tartum deklamuodami, ir žvalgėsi į suflerio būdelę. Vaidinimas daugiau buvo panašus į bažnytines apeigas, o ne į scenos vaidybą. Bet aš mielai prisimenu tą Tilžės giedotojų vaidinimą. Turbūt panašiai vaidindavo senovės graikų ir romėnų artistai. 1928 m. tą patį veikalą teko matyti Kauno dramos teatre. Žinoma, čia jis visiškai kitaip atrodė.

Vydūnas dažnai atvykdavo į Klaipėdą paskaitų skaityti. Kol gyvenom Klaipėdoje, beveik visada nueidavau į jo paskaitas. Kalbėdavo Vydūnas be užrašų, gana gyvai ir sklandžiai, gražia Mažosios Lietuvos tarme, gestikuliuodamas rankomis, cituodamas mokslininkus ir pridėdamas, kad tai labai garsus ir žymus mokslininkas. Deja, eilinis klausytojas apie jį girdėdavo pirmą ir paskutinį kartą. Paskaita trukdavo porą valandų be pertraukos. Kartais prieš paskaitą ar po paskaitos tekdavo su juo susitikti. Su visais jis būdavo malonus, draugiškas ir nepasipūtęs. Žinoma, būdamas žymiai jaunesnis ir nežymus asmuo, neturėjau artimos pažinties, bet mane pasveikindavo ir pasikalbėdavo. Jis pats mėgdavo kalbėti. Man belikdavo atsakinėti į vieną kitą klausimą ir klausyti.

Gyvendamas Kaune Vydūną temačiau tik vienu atveju. 1928 m. balandžio 21 d. universiteto salėje buvo iškilmingai jam įteiktas filosofijos garbės daktaro diplomas, o kitą dieną ten pat jis skaitė dvi paskaitas: „Mokslininkas ir menininkas“ ir „Nykstančiojo ir auštančiojo amžių žmonės“. Visą laiką jis buvo apsuptas profesorių ir studentų, daugiausia studenčių. Man susitikti akis į akį su juo nebeteko.

Su Vydūnu susirašinėti teko tik vieną kartą. Būdamas pulko švietimo komisijos pirmininku, turėdavau reikalų ir su meno saviveikla. Buvo vaidybos mėgėjų būrelis, kuriam vadovavo kapitonas Moržuchinas, buvęs Rygos rusų teatro artistas. Būrelyje dalyvavo ir keletas buvusių Kauno „Vilkolakio“ teatro artistų, Kauno miesto ir apskrities karo komendanto įsakymu ištremtų į Klaipėdą. Tuo metu Klaipėdoje lietuvių teatro nebuvo. Tą spragą užpildydavo mėgėjų rengiami vaidinimai.

1926 m. vasario 16 d. buvo rengiamas vakaras su vaidinimu. Parinkome Vydūno veikalą „Tėviškė“. Knygelės gale buvo pažymėta, kad vaidinant šį veikalą, reikia gauti autoriaus sutikimą ir kreiptis nurodytu adresu. Parašiau Vydūnui laišką. Netrukus gavau sutikimą. Tik jis abejojo ar mes sugebėsime suprasti veikalo mintį ir tinkamai jį pastatyti. Bet šio veikalo mintis buvo labai aiški, o artistai vaidino labai gerai. Keleivį vaidino kapitonas Ivanauskas, paskesnis Kauno operos teatro artistas. Jis turėjo dresiruotą vilkinį šunį, kurį pasiėmė į sceną. Ir šuo savo vaidmenį ypač gerai suvaidino. Žiūrovai buvo labai patenkinti. Pats Vydūnas į vaidinimą neatvyko. Žinoma, šuns pasirodymas jo veikale gal būtų ir nepatikęs.

Iš atsiminimų apie Vydūną

Petras Jakštas
Šilutė, 1983 m. balandžio 27 d.

Kiekvieno normalaus vyro, ypač rašytojo ar menininko, gyvenime moterys vaidina svarbų vaidmenį. Nebuvo išimtis ir Vydūnas. Tačiau jis, tariant jo paties terminologija, buvo sau žmogus. Todėl ir jo santykiai su moterimis buvo savotiški. Jam ypač patikdavo ilgakasės mergaitės.

Antai 1922 m. pavasarį Vydūnas atvažiavo į Rokiškį ir gimnazijoje skaitė paskaitą. Po paskaitos Rokiškio mokytojai suruošė vakarienę jam pagerbti. Vakarienės metu prie vaišių stalo šeimininkavo pradinės mokyklos mokytoja Steputė Žvynytė, kurios gelsvos kasos siekdavo žemiau juosmens. Įkrito ji Vydūnui į akį.

Tų pačių metų rudenį Vydūnas, nekviečiamas ir nelaukiamas, netikėtai, tariamai in cognito, vėl atvažiavo į Rokiškį ir apsigyveno pas gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją Stasį Naginską. O sakytoji mokytoja gyveno pas Šulcus, savo sesers šeimoje, su kuria aš buvau gerai pažįstamas. Pasak Šulcų, kasdien 10 val. ryto pašto dėžutėje atsirasdavo laiškas Steputei, o 3 val. popiet jai būdavo skiriamas pasimatymas už Rokiškio dvaro. Viešnagė trukusi porą savaičių.

1923–1924 mokslo metais Steputė mokytojavo greta mano tėviškės, Maškėnų pradinėje mokykloje. Atostogaudamas aš su ja susitikdavau. Kartą ji man parodė 4 ar 5 laiškus sakydama: „Paskaitykite ir pasakykite savo nuomonę, o kas rašė, nesakysiu.“ Aš iš karto pažinau, kad rašysena ir rašyba Vydūno, nors gale laiško jokio parašo nebuvo. Tačiau ji kiek nukaito ir tarė: „Ne, jis tik vydūniškai rašo.“ Bet man toliau skaitant laišką, tyliai prasitarė: „Taip, jis rašė.“

Visų laiškų, išskyrus vieną, forma ir turinys buvo vienodi. Tai buvo lyrinė proza – himnas kasoms, kasų garbinimas. Beveik po kiekvieno sakinio, tartum refrenas: „Tavo kaselės kaip berželio svyruonėlio šakelės.“ O vienas laiškas vis dėlto buvo rimtesnio turinio, būtent jame rašė apie teosofiją ir baigė sakiniu, kad žmogus dvasinę ramybę galįs rasti tik teosofijoje.

Laiškų kreipinys buvo „Žibutė“, be jokių epitetų. Kartą, vakarieniaujant pas Šulcus, šeimininkė tarė: „Matai, tamsta, koks tas jūsų Vydūnas. Mano seserį praminė Žibute, tartum ji būtų karvė.“ Pati Steputė kartą man gyrėsi, kad Vydūnas jai žadėjęs ją, kaip Žibutę, atvaizduoti savo dramoje ar tragedijoje.

Aš neaptikau Vydūno raštuose Žibutės. Galimas daiktas, kad aš praleidau kokį nors paskesnį jo kūrinį. O gal tas veikalas su Žibute liko rankraštyje. Pagaliau gal Žibutė pakeista kitu vardu. Tačiau, jeigu jau Vydūno raštuose yra ar būtų Žibutė, tai šioje vietoje norėčiau pateikti truputį žinių apie Žibutės prototipą.

Ji gimė Zarasų krašte, inteligentiškoje, bet nelaimingoje šeimoje. Mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Buvo įstojusi į Pažaislio kazimieriečių vienuolyną. Metusi vienuolyną mokytojavo Rokiškio apskrityje.[…] Kai sužinojau apie a. a. Steputės mirtį, kreipiausi į jos seserį, prašydamas man perduoti arba leisti nusirašyti Vydūno laiškus. Deja, gavau atsakymą, kad jokių laiškų ir fotografijų neberadę. Velionė prieš mirtį juos sudeginusi. O gaila, kad jie neišliko.

Tarp daugelio mano gyvenime sutiktų žmonių Vydūnas ir Žibutė tebėra gyvi mano atmintyje. Tebūnie jų skaisčios sielos įpintos į amžinybės vainiką!

Elena Klimaitė-Būdvytienė
Šilutė, 1984 m. kovo 22 d.

Pažinojau aš rašytoją Vydūną apie 1931–1933 m., tuomet dirbdama Tautinio lietuvių banko Pagėgių skyriuje. Vydūnas gyveno Tilžėje, Klauzijaus gatvėje (Clausius Strasse). Remdamas mūsų banką buvo jo klientas. Prisimenu kaip pagarbiai su juo elgdavosi. Buvo keletas atvejų, kai Vydūnas, matyt, neturėdamas laiko atvažiuoti į Pagėgius, paskambindavo telefonu prašydamas jam atvežti pinigus į Tilžę. Tada vienas iš mūsų jaunųjų tarnautojų buvo siunčiamas pas jį. Ir man keletą kartų teko jam nuvežti pinigų.

Vydūnas buvo nuoširdus ir paprastas žmogus, man atrodė labai autoritetingas. Neįprastas buvo jo tarimas, netardavo raidės „c“, pavyzdžiui, „matytiau“, „žinotau“ ir t. t.

Pinigų išmokėjimo formalumai buvo atliekami jo, matyt, darbo kabinete, su jo šeimos nariais neteko susipažinti.

Tokia tebuvo mano trumpa pažintis su rašytoju Vydūnu.

Jurgis Plonaitis
Šilutė, 1992 m. kovo 9 d.

Vydūnas buvo viena sudėtingiausių Mažosios Lietuvos asmenybių. 1892 m. jis buvo atkeltas kaipo liaudies mokytojas iš Kintų į Tilžę. Ten ir prabėgo patys kūrybingiausi Vydūno gyvenimo metai. Nuo 1895 m. Vydūnas pradėjo vadovauti chorui, pasivadinusiam Tilžės lietuvių giedotojų draugija.

Vydūnas diriguodavo ne tik rankomis, bet ir veido išraiška. Jame atsispindėdavo visas atliekamos dainos turinys: džiaugsmas ir liūdesys, o ypač – skausmas ir nusivylimas. Jam diriguojant lengva buvo dainuoti.

Vydūnas nemažai nuveikė ir dramaturgijos srityje. Jis yra parašęs nemažai dramos kūrinių, tačiau į sceną Vydūno kūriniai kelią skynėsi sunkiai.

Maitinosi Vydūnas vegetariškai ir tai daryti kitiems patarinėjo. Svečius jis vaišindavo riešutais, medumi ir dar paskambindavo arfa vieną kitą iš savo parašytų dainų.

Vydūnas buvo neaukšto ūgio, lieknas, lengvos eisenos žmogus. Plaukai garbanoti, pražilę, sausa, asketiška veido išraiška. Jo veide įdomiausios buvo akys ir ypatingas žvilgsnis. Kai žiūri į tave, jauti, kad jis nemato tavo atvaizdo, gal net negirdi ką jam sakai, nes žvilgsnis skverbiasi giliai į tavo vidų ir, atrodo, kad jis pats skaito tavo mintis.

Nuo pat 1922 m. iki 1943 m. Vydūną tekdavo sutikti jo paskaitose arba lietuvių šventėse. Visada judrus, mandagus ir linksmas. 1943 m. rugpjūčio mėn. jis vasarojo Giruliuose ir gyveno mano bute apie 15 dienų. Tada jis jau buvo 75 m. amžiaus. Ta proga aš jį paklausiau, koks yra jo fizinis pajėgumas maitinantis vien vegetarišku maistu. Pačiupo jis viena ranka kėdę ir iškėlė ją iki lubų. Lietuvių tautos likimą ateityje jis tuomet savo filosofiškomis akimis matė labai sunkų.

Mirė Vydūnas 1953 m. vasario 20 d. Nacių laikais Vydūnui teko nukentėti nuo rudojo teroro. Jo knygos „Pasaulio gaisras“ ir „Vokiečių-lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“ suliepsnojo inkvizicijos lauže.

Prijungtoje Jonaičių kaimo dalyje, kuri anksčiau vadinosi Mažiais (į pietvakarių pusę nuo Šyšos upės, netoli nuo plento Šilutė-Žemaičių Naumiestis), buvo viena sena sodyba, kurią apie XX a. pradžią ten gyvenę žmonės vadindavo Storostiške. Ir mano teta Gerulienė, kuri gyveno netolimame kaime, dažnai minėdavo Mažių kaimo sodybą „Storostiškė“. Galimas dalykas, kad toje sodyboje 1868 m. Vydūnas išvydo pasaulio šviesą.

Laiškas

Šilutė, 1992 m. kovo 6 d.

Vydūno brolis – dr. Jurgis Storosta. Vienintelis jo mylimiausias brolis. Vydūnas su juo studijavo Halės universitete. Vydūnas buvo laisvas klausytojas, o mokėsi stacionare ir studijavo filosofiją, istoriją, kalbas. Diplominis darbas apie Napoleoną dingo Kėdainiuose. Vydūnas atvažiuodavo į Klaipėdą, Vytauto Didžiojo gimnaziją, pas brolį [dr. Jurgį Storostą – red.], diriguodavo lietuviškų švenčių metu Vytauto Didžiojo gimnazijos chorui. Diriguodavo savotiškai, akys kaip prožektoriai. Jo paprotys – nešiojo siaurą kaklaraištį, kurį smeigdavo kas mėnesį kitu brangakmeniu. Jis sakė, kad taip reikalinga. Kiekvienas mėnuo padeda žmogui, veikia organizmą.

Aš piešdavau, daktaras Storosta žiūrėdavo, o Vydūnas irgi žiūrėdavo į mano darbus. Daktaras Storosta mane garbindavo, tai Vydūnas irgi prisidėdavo. Ragainėje Vydūnas pats piešė, todėl domėjosi mano piešiniais. Jie abu visur kartu būdavo. Septynis metus bendravom. Vydūnas pažinojo visą Endzinų šeimą.

Paišybos mokytojas buvo Adomas Brakas. Nešiojau bordo (pagal A. Braką) uniformą. A. Brakas dėstė plačiu mastu piešimą, o ne kaip paišybos mokytojas. Daktaras Remeika dėstė istoriją, bet labai neįdomiai. Jo išleista yra knygutė apie prekybą. Tai daktaras Storosta sakydavo: „Jūs visuomet sujunkit literatūrą su istorine data ir Jums lengviau bus prisiminti.“ Jis mokydavo istoriją po pamokų. Vokiečių kalbą mokydamiesi skaitydavom Šilerio dramas. Daktaras Storosta sakė, kad vokiečių literatūra tokia plati, kad ją reikia visą amžių studijuoti. Visi Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojai (Šemerys-Šmerauskas ir kiti) turėjo mokslinius laipsnius. Jis rinkdavo tautosaką ir už tai mokiniams didindavo pažymius.

Su seserimi Erna mokėmės vienoje klasėje. Dabar ji gyvena Kanadoje.

Astrida yra mano sesuo. Dviejų jos dukrų krikštatėviu yra Vydūnas. Astrida norėjo krikštyti dukrą vardu Helga, Vydūnas užsispyrė – Skaistutė. Vydūnas tėvus įtikindavo, kad jeigu jis yra krikštatėvis, tai vardai turi būti lietuviški.

Daktaras Storosta buvo muzikas, žuvo karo metu. Klaipėdoje raudonas pastatas prie geležinkelio stoties, kur dabar fakultetai, buvo mokytojų seminarija. Kai pradėjau dirbti bibliotekoje, Storosta lankydavosi ir žiūrėdavo, kokią aš pažangą darau muzikoje. Bendra kalba būdavo su Vydūnu, daktaru Storosta ir mokiniais.

Vydūną, kai jis sirgo, slaugė teta Eva. Jai tada buvo 65-eri. Vydūnas apie pusantrų metų gyveno Ringenvalde, sesers Astridos šeimoje. Astrida slaugyti neturėjo laiko. Ji dirbo, turėjo vaikų. Eva mėgo švarą, labai gražiai mezgė, audė. Ji buvo surinkimininkė. Vydūnas visiškai atsidavė jos globai. Nors teta ir neturėjo išsilavinimo, Vydūnas su ja visada rasdavo bendrą kalbą. Abu suprato vienas kitą ir gerbė. Su teta Eva Vydūnas ir vėliau susirašinėdavo laiškais. Eva mirė 1954 m. Vokietijoje, palaidota Bukenbergo kapinėse.

Kartu su nepriklausomybe Lietuva susigrąžino ir Vydūną. Į gimtąją žemę sugrįžo ne tik mąstytojo palaikai. Sugrįžo domėjimasis jo asmenybe, idėjomis, tekstais. Vydūno vardas nuskambėjo per visą Lietuvą. Didesni ir mažesni renginiai kvietė pagerbti ir pažinti Vydūną. Pamaryje kone kasmet buvo minimos rašytojo gimimo metinės, lankomos ir tvarkomos Vydūno memorialinės vietos. Kviečiame prisiminti šias pakilias akimirkas fotonuotraukose, pajusti tą patį tuo metu sklandžiusį vienybės jausmą. Paminėkime Vydūno 155-ąjį gimtadienį ne iš pareigos. Tegu tai tampa vydūniškos išminties įprasminimu mumyse…