Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčia

Vyžių parapija įkurta 1857 m. spalio 1 d. Jai priskirti iki tol Verdainės bendruomenei priklausiusių pietrytinių kaimų gyventojai. Pirmasis kunigas – Johanas Eduardas Riedelsbergeris, atkeltas iš Labguvos apskrities Karklės bažnyčios. Jis pamaldas laikė laikinuose maldos namuose (pritaikytoje daržinėje). 1859 m. bendruomenei priklausė 5 835 asmenys – 3890 lietuviai (67%) ir 1 945 (33%) vokiečiai.

Gotiško romaniško stiliaus vienabokštė bažnyčia pastatyta pagal Berlyno architekto Augusto Štūlerio (Stüler) brėžinius. Šio istorijos paminklo kampinis akmuo padėtas 1865 m. gegužės 21 d. Per porą darbo metų dešinėje Šilokarčemos–Tilžės plento pusėje iškilo vienabokštė bažnyčia, kuri buvo  pašventinta 1866 m. lapkričio 7 d. Joje tilpo 1 100 žmonių (sėdimų vietų 800). Viduje suprojektuotos trapecijos formos medinės lubos, nedidelį altorių iš trijų pusių juosė chorai. Sakyklą puošė 4 evangelistų paveikslai, į pamaldas kvietė bokšte įkelti 2 vario varpai. 1883 m. galiniame chore sumontuoti 16 registrų vargonai. Priekiniame bažnyčios navos skliaute parapijiečiai skaitė mėgstamos Mažojoje Lietuvoje giesmės žodžius: „Ein feste Burg ist unser Gott” („Pons Dievas mums pilis drūta”).

Vyžiuose pamokslavo būsimieji Tilžės bei Šilokarčemos bažnyčių apskričių superintendentai Teodoras Gustavas Strukas (Struck; 1887–1893), Hermanas Jopas (Jopp; 1893), Otas Obereigneris (Obereigner), rašytojos Ievos Simonaitytės globėjas Emilis Bleiveisas (Bleiweiss), dirbo kunigai lietuvininkai Artūras Pipiras (1906–1909), Kristupas Lepenys (1910–1912), Kristupas Šernius (1923–1928), Egmontas Bergaitis (Bergatt; 1928–1934) ir Dovydas Jurkaitis (1934–1944).

1878 m. parapijiečių priskaičiuota 6 300 (lietuvių – 4 275), 1902 m. – 6 800 (lietuvių – 4 800). Keičiantis parapijos riboms skaičiai kiek mažesni: 1921 m. buvo  4 950, 1926 m. – 5 000, 1936 m. – 5 069. 1944 m. parapija ištuštėjo. Bažnyčioje sovietinė kariuomenė įrengė kariškių ligoninę, vėliau čia būta kolūkio sandėlių. Nugriautas bokštas, pristatyta priestatų. Tremties metais iš aplinkinių rajono miestelių į Vyžių bažnyčią buvo vežami žmonės, pasmerkti iškeliauti į Sibirą.

1945–1947 m. sugrįžus kiek senesnių gyventojų bendruomenė atgaivinta (oficialiai įregistruota 1948 m. rugpjūčio 22 d.). Pamaldas laikė diakonai Frydrichas Megnis, Martynas Klumbys.

1951 m. prasidėjus emigracijos bangai valdžia namus atėmė. 70 išlikusių parapijiečių, kunigų Liudviko Fetingio ir Ernsto Rogos suburti, maldos namus prikėlė naujam gyvenimui. 1993 m. gegužės 29 d. jie palaiminti pastoraciniam darbui.

Ilgametis Juknaičių gyvenvietės puoselėtojas Zigmantas Dokšas rūpinosi, kad bažnyčia, kuri buvo paversta grūdų sandėliu, būtų sutvarkyta. Bažnytėlei uždėtas čerpių stogas, atstatytas bokštas. Bažnyčią perėmus, parapijos nebuvo. Buvo likę keli juknaitiškiai, kurie tikėjimo reikalais važiuodavo į Šilutę. Nors bažnyčia buvo sutvarkyta, ji buvo tuščia, toliau nyko. 2007–2008 m. gimė mintis atgaivinti išnykusią parapiją. Juk bažnyčios pastatas yra šalia kelio, pro šalį pravažiuoja nemažai keliautojų, tai tarsi reprezentacinė vieta. Taip Vyžių parapijoje, klebonijos name, buvo įsteigtas reabilitacijos centras nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms „Gabrielius“.

Netoliese Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčios dar išlikęs ūkinis pastatas, antrapus kelio – buvusi mokykla. Teritorijoje išsidėsčiusios ir trys Vyžių parapijai priklausiusios evangelikų liuteronų kapinaitės, vienos jų – prie pat bažnyčios.

 

Literatūra:

1.      Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčia. Mažosios Lietuvos enciklopedija: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vilnius, 2009,  t. 4, p. 768.

 

2.      Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 471.