Zengstokas Lozorius

Lozorius Zengštokas gimė 1562 m. spalio 6 d. Liubeke (dab. Vakarų Vokietijoje). Jo tėvai persikėlė į Kuršą ir įsikūrė prie Rygos. Įsibrovusi rusų kariuomenė apiplėšė tėvus, šeima nuskurdo ir persikėlė į Dancigą. Lozorius Zengštokas mokėsi Liubeke, Rygoje ir Dancige. Baigė Karaliaučiaus universitetą ir ten pramoko lietuvių kalbos. 1586 m. jį paskyrė Rusnės kunigo padėjėju, bet turėjo aptarnauti ir Verdainės filiją, nes ten tuo metu buvo laikina bažnytėlė, į kurią kartą per mėnesį atvykdavo Rusnės kunigas laikyti pamaldų.

1590-1598 m. jis buvo Rusnės kunigu, gaudavo tik 45 markes metinės algos, žemės neturėjo ir savo padėčiai pagerinti vertėsi prekyba. Taip darydavo daugelis evangelikų kunigų ir precentorių.

1598-1604 m. Lozorius Zengštokas buvo Klaipėdos lietuvių bažnyčios kunigu, o 1604 m. jį paskyrė Karaliaučiaus lietuvių bažnyčios kunigu.

Jo literatūrinis palikimas negausus. Lozorius Zengštokas 1612 metais pakartotinai išleido Baltramiejaus Vilento (~1525-1587) verstą Martyno Liuterio (1483-1546) „Enchiridioną” ir to paties vertėjo „Evangelijas bei epistolas”. Be to, jis parengė giesmyną „Giesmės krikščioniškos” (1612 m.). Jame buvo 145 giesmės, surankiotos iš pirmesnių giesmynų. Galimas dalykas, kad buvo ir paties Lozoriaus Zengštoko verstų giesmių, nes, kunigaudamas lietuviškose parapijose, neblogai mokėjo lietuvių kalbą. Nors jo giesmynas turėjo kai kurių trūkumų, bet jis per 50 metų buvo vartojamas Mažosios Lietuvos bažnyčiose, kol 1666 m. pasirodė Tilžės lietuvių bažnyčios kunigo Danieliaus Kleino (1609-1666) parengtas giesmynas „Naujos giesmių knygos”, išspausdintas tik 1666 m. – jo mirimo metais.

Lozorius Zengštokas mirė 1621 m. vasario 21 d. Karaliaučiuje. Palaidojimo vieta nežinoma.

Šaltiniai:
BIRŽIŠKA, Vaclovas. Aleksandrynas. Čikaga, 1963, t. 1, p. 220-221.JAKŠTAS, Petras. Iš mūsų kultūros istorijos. Literatūrinė Šilutė. Komunistinis darbas, 1988, liep. 16.