Gaigalaitis Vilius

Vilius Gaigalaitis – vienas žymesnių ne tik Mažosios, bet ir visos Lietuvos tautinio sąjūdžio bei valstybingumo kūrimo ir įtvirtinimo epochos žmonių. Vertinant pagal poveikio lietuvių visuomeniniam gyvenimui mastą, Gaigalaitį būtų galima gretinti prie J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, P. Vileišio, A. Smetonos.

Vilius Gaigalaitis gimė 1870 m. rugsėjo 27 d. Naujienos kaime, Ragainės apskrityje (dab. Šilutės rajonas), ūkininkų šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, Vilius 1887 m. įstojo į Klaipėdos gimnaziją. Po metų persikėlė į Tilžės gimnaziją, kurioje įsteigė slaptą lietuvių gimnazistų draugiją „Baltija“. 1892 m. baigęs mokslus Tilžės gimnazijoje, Vilius pradėjo studijuoti teologiją ir filologiją Karaliaučiaus (čia jis be teologijos paskaitų papildomai lankė ir klausė kalbotyros ir istorijos kursus, Lietuvių kalbos seminare stiprino gimtosios kalbos pagrindus), vėliau Berlyno universitete. 1900 m. Vilius Gaigalaitis apsigynė disertaciją ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Tais pačiais metais įgijo evangelikų kunigo teises ir pradėjo dirbti Ramučiuose (Šilutės rajonas), vėliau Priekulėje bei Katyčiuose. Dirbdamas Priekulėje įsijungė į politinę veiklą. 1903 m. buvo išrinktas Klaipėdos ir Šilutės apskričių atstovu Prūsijos landtage. Vilius Gaigalaitis buvo pirmasis lietuvis, išrinktas į tokį aukštą postą. Klaipėdos ir Šilutės apygardų rinkėjų interesams jis atstovavo 15 metų. Savo parlamentinėje veikloje Vilius Gaigalaitis labiausiai akcentavo lietuvių teises mokykloje ir bažnyčioje.

1904 m. buvo įsteigta religinio pobūdžio labdaros draugija „Sandora“ ir Vilius Gaigalaitis buvo jos ilgametis (1905 – 1939 m.) pirmininkas. Draugija leido mėnesinį laikraštį „Pagalba“, kurį Gaigalaitis ir redagavo. Draugijos rūpesčiu buvo atidaryta vaikų darželių neturtingiems vaikams, sekmadieninių mokyklų, prieglaudų vaikams ir seneliams. Draugija išlaikė lietuviškų knygų knygyną ir biblioteką, turėjusią 7500 knygų, aprūpindavo lietuviškas mokyklas vadovėliais. Savo pagarbą knygai Gaigalaitis rodė visokeriopai: jis ne tik jas kaupė, skaitė, bet ir jas leido, rašė – jo pastangomis „Sandora“ išleido apie 30 knygų ir brošiūrų, pats Gaigalaitis parašė apie 25 knygas ir brošiūras lietuvių, vokiečių, prancūzų kalbomis. Prie „Sandoros“ veiklos prisidėjo ir Viliaus Gaigalaičio žmona Marija Gaigalaitienė. Pramokusi lietuviškai ji vadovavo vaikų pamaldėlėms, prie „Sandoros“ knygyno įsteigė lietuvių tautodailės skyrių.

1918 m. Vilius Gaigalaitis buvo išrinktas Mažosios Lietuvos tautos tarybos ir Prūsų lietuvininkų susivienijimo pirmininku.

1922 m. vadovavo Klaipėdos krašto lietuvių delegacijai Ambasadorių konferencijoje (Paryžiuje) ir gynė reikalavimą prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. 1923 m. išrinktas į pirmąją direktoriją.
Vilius Gaigalaitis daug nusipelnė steigiant aukštesniąsias privačias lietuviškas mokyklas. Jo iniciatyva 1922 m. Klaipėdoje buvo įsteigta pirmoji lietuviška gimnazija, taip pat suburta Klaipėdos krašto mokyklų draugija (Vilius Gaigalaitis buvo draugijos pirmininkas), kuri įsteigė apie 50 privačių lietuvių mokyklų, rūpinosi lietuviškų gimnazijų steigimu Šilutėje, Pagėgiuose, Klaipėdoje.

1924 m. įsteigė Klaipėdos krašto muziejaus draugiją, rengė liaudies meno parodas.
1925 m. Lietuvių evangelikų sinodas Tauragėje Vilių Gaigalaitį išrinko senjoru ir patvirtino konsistorijos pirmininku.
1927 – 1928 m. buvo Evangelikų teologijos fakulteto dekanas, nuo 1928 m. – praktinės teologijos katedros docentas. 1930 m. tapo katedros ekstraordinariniu profesoriumi. Taip pat buvo ir šio fakulteto bibliotekos vedėjas.
1941 m. Vilius Gaigalaitis persikėlė į Vokietiją. Čia jis pakliuvo gestapo nemalonėn ir paskutinius gyvenimo metus praleido namų arešte.

Vilius Gaigalaitis mirė 1945 m. Austrijoje. Jis prieš mirtį pageidavo, kad būtų palaidotas Klaipėdos krašte. Pildant Gaigalaičio norą, jo ir žmonos Marijos palaikai 1994 m. buvo perkelti į Priekulėje esančias Elniškės kaimo kapinaites.

V. Gaigalaitis paliko turtingą archyvą ir biblioteką, kurie 1956 m. atsidūrė Berlyno valstybinėje bibliotekoje. 1997 m. jo archyvas ir biblioteka buvo perduoti Lietuvos Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai.