Verdainės vandens malūnas

Verdainėje veikęs vandens malūnas su dviem girnomis laikomas vienu seniausių vandens malūnų Šilutės rajone. Jis minimas jau nuo 1702 m. Apie 1740 m. prie malūno buvo pastatytas vėjo malūnas, bet ilgainiui suiro ir 1774 m. buvo nugriautas. Verdainės vandens malūnas buvo laikomas geriausiu visoje apylinkėje, be perstojo maldavo ir tada, kai Klaipėdos malūnai dėl vandens stokos ilgam sustodavo, todėl turėjo didelę paklausą – grūdus malti čia atveždavo ne tik vietiniai, bet ir Žemaitijos ūkininkai. Deja, 1757 m., per Septynerių metų karą, Šilokarčemos valsčiuje apsistojusi Rusijos kariuomenė malūną sudegino.

Malūnininko Johano Adomo Huberto (Johann Adam Hubert) pastangomis 1773 m. pastatytas naujas vandens malūnas su trejomis girnomis vietoj buvusių dviejų. Vėliau valdžia malūną pardavė. Keitėsi jo savininkai, tačiau įmonės populiarumas nemažėjo. Paskutiniaisiais laikais įmonė prekiavo grūdais, pašarais, sėklomis ir mineralinėmis trąšomis. Paskutiniu jo savininku buvo Jurgis Gailius (Georg Gailus). Prie malūno buvo įrengta lentpjūvė. Po Antrojo pasaulinio karo malūnas veikė toliau, o lentpjūvė buvo uždaryta. Prie malūno įsikūrė grūdų priėmimo punktas.

Pastačius Šilutės grūdų produktų kombinatą, 1962 m. malūnas buvo uždarytas. Liko tik grūdų sandėliai. Per Šyšos upę buvo pastatytas betoninis tiltas, o iki sandėlių nutiesta geležinkelio šaka. Ilgainiui senojo malūno pastatas buvo suremontuotas ir pritaikytas karbamidui gaminti.

1979 m. vietoje karbamido cecho vėl pradėjo veikti malūnas, kuriame buvo malami tik pašariniai grūdai, o maistiniai miltai buvo gaminami Vilkyčių malūne.

 

Literatūra:

 

1.      Jakštas, Petras. Senoji Šilutė. Šilutė: 1994, p. 75.

2.      Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, t. 4, 2009, p. 696.

3.      Sembritzki J., Bittens A. Šilokarčemos apskrities istorija. Šilutė, 2008, p. 141.