Endrikaitis Vilius

Vilius Endrikaitis – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas.
Gimė 1890 m. gegužės 5 d. Stoniškiuose (Šilutės r.). Baigė pradžios mokyklą. Aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto jaunimo veikloje, pavyzdžiui, Vydūno įkurtos draugijos veikloje Tilžėje, bendradarbiavo Mažosios Lietuvos laikraščiuose „Apžvalga“, „Lietuvių balsas“. Buvo Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos sekretoriumi, 1920-1923 m. – girininku ir muitinės viršininku Lauksargiuose. Po Klaipėdos krašto sukilimo, 1923 m. vasario 23 – balandžio 30 d. – reikalų vedėjas ir buhalteris prie Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos krašte, dirbo su Antanu Smetona ir Jonu Budriu. Grįžęs į girininkų tarnybą buvo paskirtas Aukštumalės pelkių prižiūrėtoju. 1938 m. perkeltas į Dinkių vyr. girininkiją. Naciams okupavus Klaipėdos kraštą, 1939-1940 m. tarnavo Palangos ir Kretingos muitinėse. 1941 m. repatrijavo į Vokietiją. Nuo 1946 m. Vokietijoje buvo Mažosios Lietuvos tarybos ir prezidiumo narys bei sekretorius, vicepirmininkas. Po Erdmono Simonaičio mirties (1969) ėjo tarybos pirmininko pareigas. Veikė Pasaulio lietuvių bendruomenės Vokietijos krašto tarybos kontrolės komisijoje. Rašė į „Apžvalgą“ ir „Prūsų lietuvių balsą“. Nuo 1952 m. – Mažosios Lietuvos Tėvynės Mylėtojų draugijos pirmininkas, „Keleivio“ administratorius, veiklus Liubeko lietuvių bendruomenės, evangelikų liuteronų parapijos tarybos narys. Sukūrė lietuvišką šeimą: vedė lietuvę Madlę (Mažosios Lietuvos ūkininko Matijošaičio dukterį), lietuviškai išauklėjo du sūnus – diplomuotą miškininką, majorą Arną (kurį laiką jis dirbo „Keleivio“ redaktoriumi), inžinierių Alfredą ir dukterį Ireną. Nors senatvėje jam buvo amputuotos abi kojos, Vilius Endrikaitis buvo dvasiškai stiprus ir iki mirties domėjosi lietuviška veikla.

Vilius Endrikaitis mirė 1981 m. gegužės 12 d. Palaidotas Liubeko (Vokietija) kapinėse.

Šaltiniai:

• Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1955, t. 5, p. 518.
• Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 1, p. 358.